Apie tai, kad naftos kainos gali atsidurti "neigiamoje zonoje" ir kad laukia skaudžiausios pasekmės, dar prieš mėnesį perspėjo bankų analitikai (tarp jų ir pirmaujančių JAV bei Europos bankų ekspertai). Be to, net žiniasklaidoje buvo aktyviai diskutuojama, kad beprecedenčio gavybos mažinimo, kurį nuo gegužės vykdys Saudo Arabija, Rusija ir kiti OPEC+ sandorio dalyviai, nepakaks, norint per trumpą laiką ištaisyti naftos kainas, ir kad jų stabilizacijai koronaviruso sąlygomis prireiks JAV naftos sektoriaus pagalbos.
Verta pažymėti, kad tiek tarp Amerikos valstybės pareigūnų (pavyzdžiui, Teksaso naftos reguliavimo komisijos narių), tiek tarp pačių skalūnų kompanijų vadovų ir savininkų buvo sveiko proto šalininkų, kurie pasiūlė oficialiai ar neoficialiai organizuoti JAV gavybos mažinimą dar sudarant OPEC+ sandorį arba jau po jo sudarymo, siekiant įtikinti skeptikus, kad Saudo Arabijos ir Rusijos naftos kompanijos nepasinaudos Amerikos silpnybe.
Vis dėlto sveiko proto ir blaivių skaičiavimų šalininkų buvo mažuma, o JAV energetikos sekretorius per G20 "virtualų viršūnių susitikimą" paskelbė, kad naftos gavybos lygį JAV koreguos rinka. Ir kad iki 2020 metų pabaigos, atsižvelgiant į tai, kuris prognozės modelis yra teisingas, gavyba "priverstinai savo noru" sumažės dviem ar trim milijonais barelių per dieną. Toks sumažinimas prilygtų maždaug ketvirtadalio JAV naftos gavybos pasitraukimui iš rinkos.
Sausame JAV energetikos ministro pranešime G20 aukščiausiojo lygio susitikime svarbiausias dalykas buvo ne skaičiai (turbūt nėra galimybės tiksliai nustatyti, kiek JAV gavybos bus sunaikinta iki 2020 metų pabaigos), o tai, kaip ketinama sureguliuoti gamybą. Vašingtono pareigūnas teigė, kad rinka tai padarys, ir tai tenkina, pavyzdžiui, Saudo Arabijos, kuri dabar pirmininkauja G20, atstovus. Reikalas tas, kad tiek Saudo Arabijos, tiek Rusijos naftos tiekėjai ir pareigūnai, priešingai nei daugelis pseudoekspertų, paskelbusių "JAV pergalę prieš OPEC", gerai suprato, kaip atrodys priverstinio mažinimo "rinkos" mechanizmas.
Tai atrodys kaip pasikartojanti (jei prireiks, kiekvieną mėnesį) kainų katastrofa JAV naftos ateities sandorių rinkoje. Su galimu neigiamų kainų pasikartojimu, kurį sukėlė tiek Amerikos naftos rinkos ypatybės, tiek (visų pirma!) amerikiečių skalūnininkų, kurie net santykiuose su federaline valdžia ir Teksaso valstijos reguliavimo institucijomis "nepanoro tinkamai išspręsti problemos", veiksmai, ir viskas išėjo blogai.
"Goldman Sach" banko analitikas Damienas Courvalinas, kuris vienas pirmųjų prieš keletą savaičių prognozavo neigiamų naftos kainų galimybę, taip pat ir JAV, paaiškina, kas įvyko ("ZeroHedge" citata): "Būsimų sandorių WTI žalios naftos sutartis Čikagos prekybos biržoje baigsis rytoj, balandžio 21 dieną. Bet kuris ilgos pozicijos turėtojas (naftos pirkėjas, kuris neuždarys sutarties iki šios datos, tai yra, neparduos jos rinkoje — Sputnik) privalės per gegužės mėnesį priimti žalios naftos pristatymą Kušinge."
Tai reiškia, kad investuotojas, sudaręs gegužės mėnesį WTI sutartį, bus priverstas parduoti šią poziciją (bet kokia kaina) iki balandžio 21 dienos, kad neįstrigtų poreikyje ieškoti vietos Kušingo saugykloje, kuri iki to laiko greičiausiai bus visiškai užpildyta (ji jau užpildyta 77 procentais nuo praėjusio penktadienio, o tai rodo, kad iki gegužės pirmosios savaitės įsigalios vietos trūkumas)".
Tiesioginė šios vietinės logistikos ir sandėlių katastrofos, kurią sukėlė skalūnų pramonės noras "gauti viską", pasekmė buvo ne tik balandžio pabaigos–gegužės pradžios naftos kainų kritimas, bet ir naftos, kuri bus pristatyta birželio ir liepos mėnesiais, nors kritimo mastas ten nėra toks įspūdingas, o kainos vis tiek yra teigiamos.
Atsižvelgiant į tai, kad daugelio Amerikos kompanijų naftos pristatymo pirkėjams kainos susietos su šia ateities sutartimi, net jei nafta iš viso nebus pristatyta į Kušingą, nemaža dalis Amerikos gamintojų susidurs su rimtomis problemomis. Ir ne tiek dėl neigiamų kainų šiuo metu, kiek nuo smarkiai krisiančių kainų per kitą mėnesį ar du, taip pat dėl fizinės galimybės išpumpuoti naftą į vamzdyną ar rasti vietą, kur ją laikyti. Vienaip ar kitaip, panašios problemos iškils ir kitose pasaulio vietose, tačiau mažai tikėtina, kad kur nors žalos mastas prilygs JAV padėčiai, kur naftos pramonės darbuotojai labai kenčia dėl savo ambicijų.
Grįžtant prie klausimo, kas ir kaip laimi naftos karą, galima paminėti liūdnus Kanados karališkojo banko ir autoritetingos konsultacijų bendrovės "Rystad Energy" skaičiavimus, kuriuos apibendrino Kanados leidinio "Financial Post" žurnalistai: "Kas laimi? Priverstinai sumažinta naftos gavyba Šiaurės Amerikoje gali būti penkis kartus didesnė nei OPEC šalyse... Šiaurės Amerikos naftos gamintojai yra sutriuškinti, nes manoma, kad naftos potvynis palaikys žemas kainas ilgiau (nei tikėtasi — Sputnik). "RBC Capital Markets" mano, kad JAV skalūnų naftos gavyba sumažės 1,5 mln. barelių per dieną... Tarp OPEC naftos gavėjų, tik Irakas bus priverstas dar labiau sumažinti gavybą — 300 000 barelių per dieną, o Venesuela — 275 000 barelių per dieną. Panašu, kad kol kas rusai ir sauditai laimi karą dėl rinkos dalies. Tačiau tai brangiai kainuoja, nes dauguma OPEC šalių yra labai priklausomos nuo aukštų naftos kainų... Apskritai šiais metais Šiaurės Amerikoje naftos gavyba gali būti sumažinta 2,64 milijono barelių per dieną, o OPEC, RBC ir Rystad duomenimis, sumažės maždaug 575 000 barelių per dieną".
Donaldas Trampas jau žada kaip nors padėti skalūnų įmonėms, tačiau jis jau buvo tai žadėjęs ir anksčiau, o politiniai oponentai JAV Kongrese jam to neleido padaryti, kai kurie iš jų atvirai švenčia ir džiaugiasi masiniais naftos darbuotojų atleidimais ir naftos kainų griūtimi. Neįmanoma numatyti naftos rinkos kainų ateinantiems mėnesiams, tačiau epidemija vis tiek pasibaigs, o tai atnaujins paklausą ir padidins kainas. Tačiau iki tol, kaip teisingai pabrėžia Vakarų šaltiniai, nemaža dalis naftos gamintojų JAV ir Kanadoje tiesiog neišgyvens.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.