Neseniai žinomas JAV "smegenų centras" RAND paskelbė studiją apie naujos ginkluotės kontrolės sistemos sukūrimo Europoje būtinybę. Čia norisi užfiksuoti kelis svarbius šio dokumento akcentus.
Akivaizdu, kad pastaruoju metu Rusijos santykiai su NATO yra gilioje krizėje, ir Vakaruose — pirmiausia Amerikoje — dominuoja antirusiškos tendencijos (tiesa, dabar pagrindiniu taikiniu tapo Pekinas, bet Maskva irgi dėmesio centre). Šiame kontekste buvo sunku tikėtis, kad analitikos centras RAND parašys ką nors konstruktyvaus. Tačiau, kaip aiškėja, mūsų pasaulyje visada yra vietos stebuklui.
Dialogas vietoj karo
Skaitant dokumentą susidaro įspūdis, kad jį rengė kažkokie Europos (Vokietijos ar Prancūzijos) ekspertai. Svarbiausia tai, kad į situaciją jame stengiamasi žiūrėti maksimaliai objektyviai, siekiant suprasti abiejų pusių argumentus.
Labai svarbi mintis, kuri buvo suformuluota RAND ekspertų, yra tokia: kai kurie NATO nariai yra susirūpinę dėl to, kad kai kurie kiti NATO nariai sąmoningai eskaluoja konfrontaciją su Rusija, bijodami, kad kitaip Rusijos grėsmė Aljanse bus nuvertinta, ir lemiamu (karo) momentu jie bus palikti likimo valiai.
Suprasti, kas šiuo atveju yra kas, turbūt, nėra sunku. Ir visa tai, jeigu remtumėmės studija, vyksta stiprėjančio abipusio nepasitikėjimo ir Rusijos planų nesupratimo fone. Todėl labai pozityvu šiame kontekste yra tai, kad RAND susilaiko nuo nepagrįstų Maskvos kaltinimų agresyvumu.
Priešingai — detaliai išnagrinėjama, kokie NATO veiksmai, jos manymu, kelia realią grėsmę Rusijos saugumui, ir pasiūloma grįžti prie reguliaraus institucionalizuoto dialogo bei sutartinės bazės ginkluotės kontrolės srityje su ja atnaujinimo.
Kitaip, anot studijos autorių, dėl dabartinio abipusio nepasitikėjimo, netinkamos komunikacijos, aiškaus kitos pusės pozicijos supratimo trūkumo bei galimų neteisingų strateginių ir taktinių išvadų, koks nors smulkus incidentas (ore, jūroje ar sausumoje — pavyzdžiui, karinių lėktuvų susidūrimas) gali baigtis kariniu konfliktu, kurio niekas nenori, bet kuris greitai taps labai intensyviu.
Tokiu būdu, "ši ataskaita rodo, kad NATO sąjungininkai suinteresuoti naujo konvencinės ginkluotės kontrolės režimo aptarimu, nes jis gali atnešti apčiuopiamą naudą saugumo srityje". Ir galima kartu su dokumento autoriais išreikšti viltį, kad jis paskatins tiek Rusijos, tiek Vakarų politikus ir kariškius susėsti prie derybų stalo ir pasiekti kažkokį kompromisą, kuris bus užfiksuotas ant popieriaus ir kurio visi realiai laikysis. Tačiau garantijos, kad Vakaruose nugalės būtent toks konstruktyvus požiūris, deja, nėra.
Tiltų deginimas
Štai neseniai pasirodė dar viena studija, kurią parengė dar vienas žinomas JAV "smegenų centras" — "Atlantinė taryba" (angl. Atlantic Council). Joje rimti autoriai detaliai analizuoja karinio mobilumo Europoje situaciją.
Pagrindinės dokumento išvados tokios. Pirma, ligi šiol nebuvo supratimo, kad karinis mobilumas labai svarbus agresyvios Rusijos atgrasymo kontekste, todėl laikas padaryti jį strateginiu prioritetu. Antra, toks prioritetas reikalauja atitinkamo finansavimo (pavyzdžiui, infrastruktūros modernizavimui, karinės transporto technikos įsigijimui, pratybų rengimui ir taip toliau). Trumpai tariant, jeigu dar nesupratote, kodėl išlaidas NATO rėmuose reikia didinti iki 2 proc. BVP net koronaviruso sąlygomis, mes jums paaiškiname.
Į dvi "Atlantinės tarybos" studijos mintis norisi atkreipti atskirą dėmesį. Pirma, reikšmingą įtaką kariniam mobilumui Europoje, anot jos, gali turėti Kinijos investicijos į europinę infrastruktūrą (pavyzdžiui, uostus) ir telekomunikacijų sektorių — ypač turint omenyje Pekino "skolos diplomatiją" (angl. debt diplomacy). Paprastai tariant, reikia riboti priešiškos galios (dominuojanti šiandien mintis Amerikoje, kurią aktyviai bandoma įbrukti ir europiečiams) prieigą prie kritinės infrastruktūros, nes ji lemiamu momentu gali sutrikdyti karinį mobilumą.
Antra, smulkiu šriftu vieno puslapio apačioje parašyta, kad NATO nariai — ypač Lenkija ir Baltijos valstybės — turi sunaikinti rusišką geležinkelio vėžę ir pakeisti ją europietiška bei perdaryti tiltus pasienyje su Rusija, kad jais negalėtų pravažiuoti rusiška sunki karinė technika.
Tad, jeigu po kurio laiko išgirsite, kad Baltijos regione ribojamos infrastruktūrinės Kinijos investicijos ar perdaromas geležinkelis ir tiltai (kas šiaip yra nepigus dalykas), nenustebkite — taip reikia, nors RAND ekspertai aiškiai nurodė, kad tokio pobūdžio veiksmai veikia provokuojamai.
Tuo pat metu Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, neseniai kalbėdamas su NATO generaliniu sekretoriumi Jensu Stoltenbergu, pabrėžė, kad, nepaisant epidemijos, Lietuva ir toliau gynybai skirs 2 proc. šalies BVP bei tęs kitų savo įsipareigojimų NATO įgyvendinimą, dalyvaudama operacijose Irake bei Afganistane.
Dar Nausėda pažymėjo, kad Lietuva mato Rusijos pastangas, pasinaudojant pandemija, skleisti dezinformaciją, ir jai "kelia nerimą nemažėjantis Rusijos karinis aktyvumas tiek Rytų kaimynystėje, tiek kituose regionuose, kaip Sirijoje, Libijoje".
Todėl NATO generaliniam sekretoriui prezidentas akcentavo, kad geriausias būdas atsakyti į agresyvius Maskvos veiksmus yra nuoseklus ir greitas gynybos stiprinimo priemonių įgyvendinimas — Baltijos regiono oro gynybos stiprinimas, galimybė greitai priimti karinį NATO pastiprinimą krizės atveju ir reikalingų gynybos planų kūrimas.
Trumpai tariant, perskaityk RAND studiją ir padaryk atvirkščiai — taip, kaip tie, kurie sąmoningai didina įtampą santykiuose su Rusija, bijodami dėl savo ateities.
Apibendrinant, galima pasidžiaugti tuo, kad Vakaruose rimtame lygyje vis dar gyva konstruktyvaus dialogo su Rusija, bandant atsižvelgti į jos poziciją ir pasiekti kažkokį kompromisą, kuris padidintų Europos saugumą, idėja. Bloga žinia: ten kol kas dominuoja priešinga — griežtai antirusiška — prieiga, kurią skatina ir Lietuva. Tačiau reikia tikėtis, kad anksčiau ar vėliau ši neprasminga politikos linija pasikeis, nes geriau kalbėtis ir bendradarbiauti, nei kariauti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.