VILNIUS, gegužės 12 — Sputnik. Masiniai sušaudymai, kaimų deginimas, smurtas prieš civilius ir Raudonosios armijos kareivius — prieš 75 metus baigėsi Didysis Tėvynės karas, bet vis dar ieškomi už šiuos nusikaltimus atsakingi asmenys, nes juos reikia patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Apie tai, kaip Rusijos tyrimų komitetas ieško nacių budelių, RIA Novosti straipsnyje rašo Viktoras Zvancevas.
Mirties batalionai
Balandžio mėnesį Rusijos tyrimų komitetas (RTK) iškėlė baudžiamąją bylą pagal straipsnį "Genocidas" dėl Rostovo srities gyventojų, įskaitant moteris ir vaikus, žudynių. Per dvi dienas — 1942 metų rugpjūčio 11 ir 12 dienomis — "Sonderkommando SS-10a", saugumo policija ir SD įvykdė daugiau nei 27 tūkst. žmonių mirties bausmę.
"Naciai surinko žmones, kad neva juos evakuotų, — pasakoja ypač svarbių bylų vyresnysis tyrėjas Ilja Sidorenka. — Jie liepė pasiimti asmeninius daiktus, atiduoti butų raktus. Susodino į sunkvežimius, nuvežė prie iš anksto iškastų griovių, sušaudė ir palaidojo".
Bus tiriamos dar kelios baudžiamosios bylos dėl nusikaltimų, padarytų Didžiojo Tėvynės karo metais. Pavyzdžiui, 214 našlaičių nužudymas Jeiske 1942 metais.
"Ten taip pat veikė liūdnai pagarsėjusi Sonderkommand SS-10a, — teigė Sidorenka. — Jie turėjo mobilias dujų kameras, kuriose žudydavo. Vaikus, kurių dauguma sirgo tuberkulioze ir kitomis ligomis, susodino į automobilius ir pakeliui į laidojimo vietą paleido dujas".
KGB ilgoji ranka
Tokie karo nusikaltimai kaip genocidas neturi senaties termino.
"Niurnbergo tribunolas padėjo pagrindą jų tyrimui, — aiškina Tyrimų komiteto Pagrindinės tyrimų valdybos vadovas Dmitrijus Manšinas. — Būtent tada ir buvo įvesta "genocido" sąvoka."
Dar karo metu buvo pradėta ieškoti karo nusikaltėlių — 1943 metais TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido dekretą dėl bausmių fašistams ir išdavikams. Jis vis dar galioja.
Po Antrojo pasaulinio karo įvairių šalių specialiosios tarnybos medžiojo pabėgėlius nacius visame pasaulyje. TSRS tuo užsiėmė KGB.
Viena garsiausių sovietinės kontržvalgybos operacijų yra Antoninos Makarovos, geriau žinomos kaip kulkosvaidininkė Tonka, demaskavimas. Nacių sukurtoje Vidurio Rusijos okupuotoje teritorijoje Lokotės Respublikoje ji vykdė mirties bausmes, ji šaudė partizanus ir jų artimuosius. Po karo ji ištekėjo už sužeisto raudonarmiečio, paėmė jo pavardę ir įsimaišė tarp civilių gyventojų. Net 30 metų.
1976 metais vienas iš Briansko gyventojų tarp atsitiktinių praeivių atpažino buvusį Lokotės kalėjimo vadovą Nikolajų Ivaniną. Jis buvo sulaikytas, tardytas ir tokiu būdu išsiaiškinta, kad prieš karą Makarova gyveno sostinėje. Tyrėjai patikrino visus su tokia pavarde, tačiau kulkosvaidininkės Tonkos nerado.
Netrukus KGB tyrėjas Piotras Golovačiovas atkreipė dėmesį į vieną anketą, užpildytą kelionėms į užsienį. Maskvietis vardu Makarovas nurodė, kad jo sesuo gyvena Baltarusijoje. Prasidėjo jos slaptas sekimas, o keli buvę Lokotės kalėjimo kaliniai buvo pakviesti ją identifikuoti. Tie iškart atpažino kulkosvaidininkę Tonką. Makarova buvo sulaikyta.
Manoma, kad ji nužudė apie 1500 žmonių, pusantro šimto aukų mirtys buvo įrodytos dokumentais, tačiau to visiškai pakako mirties nuosprendžiui paskelbti.
Dokumentai ir DNR
Jei anksčiau karo nusikaltimų liudininkai padėdavo ieškoti nacių, tuomet dabar vis daugiau tenka pasinerti į archyvus. Tardytojai tiria daugybę dokumentų su liudytojų ir pačių mirties bausmės vykdytojų, kurie tardymo metu demaskuodavo vienas kitą, parodymais. Kai kurie archyvai buvo išslaptinti visai neseniai.
"Kai skaitai tardymo protokolus, tave apstulbina šių žmonių abejingumas, — sako Manšinas. — Jie ramiai pasakoja, kaip sušaudė ištisas šeimas. Net graudu pasidaro. Buvo bausmių vykdytojų, kurie žudė vaikus, verkiančius jau nužudytų motinų rankose. Tikiuosi, kad išslaptinimas tęsis ir mes sužinosime dar daugiau".
Tyrimuose dalyvauja Rusijos mokslų akademijos darbuotojai ir istorikų-archyvarų bendruomenės atstovai — karo laikotarpio specialistai.
Paprastai baudžiamoji byla neapsiriboja vienu epizodu. Tas pats "Sonderkommand SS-10a" vykdė masines egzekucijas ne tik Krasnodaro krašte ir Rostovo srityje, bet ir kituose okupuotuose regionuose.
Vos radę masinį kapą, teismo ekspertai imasi darbo. Būtina nustatyti aukų skaičių, jų lytį, amžių ir, jei pasisekė, vardus ir pavardes. Šiuolaikinės technologijos ir DNR ekspertizė yra labai naudingos.
Visame pasaulyje
RTK bendradarbiauja su kitų šalių, daugiausia Vokietijos, specialiosiomis tarnybomis. Nors užsienio kolegos ne visada noriai užmezga ryšį.
"Dabar ieškome kelių asmenų, prisidėjusių prie nusikaltimų Novgorodo srityje, — pavyzdį pateikia Sidorenka. — Anksčiau jų ieškojo Estijos ir Latvijos valstybės saugumo institucijų darbuotojai. Mes ten išsiuntėme užklausas, tačiau atsakymo vis dar nėra".
Kovo viduryje "Istorinės atminties fondas" ir Žydų kultūros, tradicijų, švietimo ir mokslo rėmimo ir plėtros fondas paskelbė pranešimą, kuriame nurodyti 96 Latvijos SS legiono veteranų vardai ir trumpos biografijos. Penkiolika iš jų dabar gyvena Kanadoje.
RTK iškart prisijungė prie bylos — daugiau nei 50 legionierių iš šio sąrašo dabar tikrinami, ar jie nebuvo prisidėję prie nusikaltimų žmoniškumui pagal baudžiamąsias genocido bylas.
Kanados teisingumo ministerija neliko nuošalyje. Pasak ministerijos atstovės spaudai Allison Storey, visos šalies teisėsaugos struktūros stengiasi, kad Antrojo pasaulinio karo nusikaltėliai neišvengtų bausmės.
Šios baudžiamosios bylos nebus baigtos, kol bus sugauti visi besislapstantys nusikaltėliai arba bus patvirtinta, kad jie nebegyvi. Didžiausia bausmė pagal straipsnį "Genocidas" yra kalėjimas iki gyvos galvos arba mirties bausmė.