Būtent taip: mes, vokiečiai, šiandien turime pasakyti, kad išsivadavimo diena yra padėkos diena, pridūrė Vokietijos prezidentas. Jo kalboje buvo daug griežtų vertinimų: "Mūsų istorijoje nėra atpirkimo... Vokietijos istorija yra nutrūkusi istorija su atsakomybe už milijonų nužudymą ir kančias. Tai veria mūsų širdis... Mes nuėjome ilgą ir skausmingą kelią pripažindami savo kaltę".
Šteinmejeris taip pat teigė, kad ne tik "išsivadavimas atėjo iš išorės", bet ir "ekonominis atgimimas ir nauja demokratinė pradžia vakarinėje Vokietijos dalyje buvo įmanoma vien dėl buvusių karinių oponentų dosnumo, įžvalgos ir pasirengimo susitaikyti". Tai yra, dėl amerikiečių, britų ir prancūzų dosnumo Vokietijos Federacinė Respublika suklestėjo — bet ką TSRS padarė su Rytų Vokietija? Prislėgė? Šteinmejeris, būdamas socialdemokratas, negali nepastebėti stipriausių kairiųjų, socialistų ir komunistų nuotaikų, vyravusių VDR ne Rusijos vadovų, bet vokiečių politikų, kurie turėjo savo idėjas apie teisingą vystymosi kelią, dėka. Bet patys vokiečiai turi spręsti savo pokario istoriją. Daug svarbesnis yra jų karo įvertinimas. Ir Šteinmejerio kalba nebuvo pati ryškiausia — jo partijos bendražygis Heikas Masas padarė dar garsesnį ir svarbesnį pareiškimą.
Gegužės 8 dieną "Der Spiegel" pasirodė jo straipsnis, kurį jis parašė kartu su istoriku Andreasu Viršingu: "Nėra politikos be istorijos". Jis skirtas ne tik Vokietijos atsakomybei už Antrąjį pasaulinį karą, bet ir bandymams atsikratyti dalies šios atsakomybės. Pirmiausia, Masas pakartoja savo mintį, kad nėra jokio ypatingo vokiško kelio, nes "Vokietijos žemė niekada neturėtų vėl sukelti karo ir nusikaltimų žmoniškumui", todėl Vokietija palaiko stiprią ir vieningą Europą, žmogaus teises ir "pagrįstą tvirtomis taisyklėmis tarptautinį bendradarbiavimą", o tas, kas "nori apibendrinti šią Vokietijos istorijos dalį, ne tik tyčiojasi iš aukų": "Jis daro Vokietijos politiką nevertą pasitikėjimo. Nes savikritika ir sąmoningumas susiję. Tai netaikoma jokiai kitai šaliai taip, kaip mūsų".
Tai yra vidinė vokiečių diskusija — politinės klasės dalis, visų pirma nesisteminė "Alternatyva Vokietijai" pasisako už tai, kad Vokietijos Federacinė Respublika savo politikoje nustotų vadovautis vien kaltės dėl fašizmo nusikaltimų jausmu ir atsisakytų nuolatinio savęs žlugdymo. Masas ir Šteinmejeris, kaip ir didžioji dauguma valdančiojo elito, į tai atsiliepia savo kalbose jubiliejaus proga — ne, tai yra kertinis mūsų politikos akmuo, mes jo neatsisakysime.
Bet dar įdomiau ir daug svarbiau yra tai, kas toliau pasakyta Maso straipsnyje. Jis pereina prie užsienio politikos, tiksliau, to, kaip jis išdėsto, "kiek politika gali iškreipti istoriją". Sakydamas, kad gegužės 8 dienos vertinimas kartais kardinaliai skiriasi, ministras pateikia pavyzdį — Rusijoje ir Vakaruose iškilmingai švenčiama karo pabaigos data, tačiau "Lenkijoje, Baltijos šalyse ir kai kuriose kitose Vidurio, Rytų ir Pietryčių Europos šalyse į gegužės 8 dieną žiūrima sumišusiais jausmais": "Pergalės prieš nacionalsocializmą džiaugsmas yra susijęs su kitos formos nelaisvės ir svetimo viešpatavimo pradžia — ir jie šia patirtimi dalijasi su daugeliu Rytų Vokietijos žmonių".
Masas neiššifruoja, bet visi ir taip supranta, apie ką kalbama: baisus totalitarinis stalinizmas pakeitė fašistinę okupaciją komunistine. Taip yra pateikiama istorija kai kuriose Rytų Europos ir Baltijos šalyse — Rusijos okupantai išvarė vokiečius, ir laisvę atgavome tik 1990–1991 metais.
Be to, kiekvienais metais tokios nuomonės vis labiau eksportuojamos į bendrą Europos lygmenį, taip pat per ES struktūras. Ko verta vien praėjusių metų rugsėjo 19 dieną priimta Europos Parlamento rezoliucija "Dėl istorinės atminties išsaugojimo svarbos Europos ateičiai", kurioje, be kita ko, teigiama: "Kai kurių ES valstybių narių paminklų ir memorialų, šlovinančių totalitarinius režimus, buvimas viešose vietose atveria kelią iškraipyti istorinius faktus apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, taip pat totalitarinės politinės sistemos propagandai".
Tai reiškia, kad remiama paminklų sovietų kareiviams-išvaduotojams Rytų Europoje griovimo politika — kaip neseniai buvo Prahoje su paminklu maršalu Konevui.
Be to, "sovietinės okupacijos" pasmerkimas pateiktas ne šiaip sau — o kartu su kaltinimais TSRS pradėjus Antrąjį pasaulinį karą. Tai yra, bent jau pataikaujant Hitleriui, ar net bendrininkaujant su juo. O "raudonasis totalitarizmas" iš esmės prilyginamas fašizmui. Iš tos pačios Europos Parlamento rezoliucijos: "Komunistinė Sovietų Sąjunga ir nacistinė Vokietija pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamą Molotovo ir Ribentropo paktu, ir jos slaptuosius protokolus, padalijant Europą ir nepriklausomų valstybių teritorijas tarp dviejų totalitarinių režimų ir suskirstant jas į interesų sritis, kas atvėrė kelią Antrojo pasaulinio karo protrūkiui. <...> Nors nacistinio režimo nusikaltimai buvo nagrinėjami ir baudžiami Niurnbergo teismo proceso metu, vis dar reikalingas poreikis didinti informuotumą, atlikti moralinius vertinimus ir teisinius tyrimus dėl stalinizmo ir kitų diktatūrų nusikaltimų".
Tokius pareiškimus Rusija ne kartą smerkė, tačiau Vokietija tylėjo. Ir štai Heiko Maso straipsnyje pasirodė vokiečių "išlyginimo politikos" įvertinimas: "Vokiečių praeitis atranda revizionizmo, kuris racionalų mąstymą pakeičia nacionaliniais mitais, pavojų. Būtent todėl, o ne dėl akivaizdaus moralinio pranašumo, mes, vokiečiai, turime užimti aiškią poziciją, kai bandoma paversti agresoriais tuos, kurie tapo agresijos taikiniais, o aukas — nusikaltėliais. Pastarųjų mėnesių bandymas nuolat gėdingai perrašyti istoriją reikalauja iš mūsų aiškaus pareiškimo, atsižvelgiant į neginčijamus istorinius faktus: "Už Antrojo pasaulinio karo protrūkį užpuolus Lenkiją kalta tik Vokietija. Ir tik Vokietija yra atsakinga už tokį nusikaltimą žmoniškumui kaip holokaustas. Tas, kas sėja abejones dėl to ir primeta nusikaltėlių vaidmenį kitoms tautoms, neteisingai elgiasi su aukomis. Jis naudoja istoriją savo savanaudiškiems tikslams ir skaldo Europą".
Teiginys yra aiškus. Dabar neklausime, kodėl tada daugelis Europos Parlamento narių iš Vokietijos balsavo už 2019 metų rugsėjo 19 dienos rezoliuciją. Svarbiau yra tai, kad dabar Masas tiesiogiai kalba apie nepriimtinumą primesti kaltę už karą kitiems kartu su Vokietija — ir visi supranta, kad čia kalbama apie TSRS. O užsienio reikalų ministro perspėjimas, kad tokie bandymai skaido Europą, turės svarbių politinių padarinių. Berlynas prieštarauja tiems, kurie bando panaudoti Antrojo pasaulinio karo temą norėdami sukiršinti Rusiją su Europa. Ir į tai turės atsižvelgti tie, kurie bando Pergalės dieną paversti antirusiškos propagandos pretekstu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
