Europos Sąjungos užsienio reikalų komiteto vadovas Žozefas Borelis iliustravo gerai žinomą politinį posakį, kad laiku išduoti — reiškia numatyti. Gerbiamas Europos diplomatas tikriausiai atidžiau pažvelgė į situaciją geopolitinėje arenoje ir nusprendė, kad atėjo laikas apibrėžti naują strateginį Europos Sąjungos kursą, kuris, be abejo, vyks pagal šūkį "Azijos amžius prasidėjo!".
Iš tikrųjų ponas Borelis neseniai paskelbtame susitikime su Vokietijos diplomatais paskelbė "Azijos amžiaus" pradžią. Be to, pasak Europos diplomatijos vadovo, amerikietiška (arba JAV kontroliuojama) pasaulio tvarka pasibaigė vos prasidėjus naujam istorinio vystymosi etapui, kuriame Europos Sąjunga nebėra pasirengusi tenkintis Amerikos mylimos kolonijos ar geriausiu atveju jaunesniojo Vašingtono partnerio vaidmeniu, kai periodiškai maloningai buvo leidžiama Senajam pasauliui užsiimti neokolonializmu savo tradicinėse "medžioklės vietose" Afrikoje, Viduriniuose Rytuose ir Rytų Europoje.
Briuselis nori daugiau, o ši drąsa paaiškinama labai paprastai: Vašingtonas susilpnėjo, Europos Sąjunga mano, kad pasikeitė jėgų pusiausvyra ir kad nuožmus Vašingtono ir Pekino konfliktas atveria puikių galimybių Europos Sąjungai langą, pro kurį reikia nepraleisti progos įšokti, nepaisant visų Amerikos satelitų, esančių vieningos Europos viduje, nepasitenkinimo.
Britų leidinys "The Guardian" cituoja gana drąsią pono Borelio kalbos tezę.
"Analitikai ilgai kalbėjo apie Amerikos sistemos pabaigą (tarptautinių santykių — Sputnik) ir Azijos amžiaus pradžią. Tai vyksta tiesiog mūsų akyse", — sakė vyriausiasis Europos diplomatas. Ir jis aiškiai leido suprasti, kad visai ES dabar daromas didžiulis diplomatinis spaudimas tiek iš Vašingtono, tiek iš Pekino pusės.
Verta paminėti, kad pats vyriausiojo Europos pareigūno skundo faktas, kad Europos Sąjunga yra "spaudžiama šalies pasirinkimo klausimu (konfliktas — Sputnik)", iš tikrųjų jau yra skandalas, nes tai pirmiausia reiškia, kad yra tam tikra laisva valia tarp Europos šalių valdančiųjų politikų, ir, antra, ji numato pačią galimybę, kad Europos Sąjunga įsivels į esminį geopolitinį konfliktą Kinijos pusėje, atsidūrusi priešingoje barikadų pusėje su Amerika, nepaisant visų patikinimų, kad egzistuoja bendros vertybės ir transatlantinis solidarumas bei priklausymas bendrai saugumo sistemai NATO pavidalu.
Tačiau įdomiausia yra tai, kokiu būdu ES vyriausiasis diplomatas siūlo išspręsti pasirinkimo problemą. Jis siūlo pasitraukti ir abiems kandidatams į pagrindinės planetos galios statusą išsiaiškinti santykius tarpusavyje, nedalyvaujant Briuseliui konflikte Pekino ar Vašingtono pusėje.
Apskritai ES per savo vadovaujantį diplomatą paskelbė suvereniteto deklaraciją. Anot Borelio, europiečiai "turi vadovautis savo pačių interesais ir vertybėmis ir vengti virsti vienos ar kitos pusės įrankiu", akivaizdžiai reikšdami nenorą virsti pėstininkais Pekino ar Vašingtono rankose.
Vargu, ar Donaldas Trampas bus patenkintas tokiu dezertyravimu iš geopolitinio mūšio batalijų bloko, kuris (bent jau teoriškai) turėtų būti ištikimiausias JAV vasalas ir palaikyti visus Amerikos geopolitinius nuotykius, pavidalu. Kaip ne kartą sakė Amerikos prezidento vidinio rato atstovai, "Pax Americana" gynyba, "į amerikietį nukreipto pasaulio" ir Amerikos hegemonijos gynimas yra svarbiausias prioritetas, kuriam negalima pakenkti.
Šiame kontekste Borelio teiginys, kad Amerikos amžius iš tikrųjų pasibaigė ir kad Azijos amžius dabar artėja, negali būti laikomas išdavyste, už kurią reikia bausti ne tiek konkretų diplomatą (kuris greičiausiai nekalbėjo politinės iniciatyvos žanre), bet apskritai visą Europos politinio elito segmentą, kuris staiga pajuto, kad atėjo laikas arba ieškoti kito šeimininko (ir flirtuoti su Pekinu), arba atkurti savo buvusią didybę ir paskelbti Europos Sąjungą kaip nepriklausomą "galios ašigalį" naujame daugiapoliame pasaulyje.
Verta paminėti, kad kalbant apie Kiniją, Borelis nerado ypač šiltų žodžių, kalbėdamas daugiau apie konfrontacijos, o ne bendradarbiavimo poreikį.
"Mums reikia griežtesnės strategijos Kinijos atžvilgiu, kuriai taip pat reikia gerinti santykius su demokratine Azijos dalimi", — sakė jis.
Vargu, ar Pekinui patiks situacija, kai visos Kinijos kaimynės, su kuriomis susidaro tam tikra trintis (arba realūs karštieji taškai pasienyje), staiga pradės gauti diplomatinę, ekonominę ir, galbūt, technologinę bei karinę paramą iš ES šalių. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindinis ambicingos "Europos Sąjungos grąžinimo į Aziją" strategijos autorius iš tikrųjų yra Prancūzijos prezidentas Makronas, gali kilti pagrįstų įtarimų, kad Europos Sąjunga net nenori grįžti į "šlovingąsias XX amžiaus šaltojo karo dienas", kai Europa tarptautinėje arenoje turėjo nepalyginamai didesnį autoritetą ir įtaką nei dabar, o iškart į XIX amžių, kai Europos galingieji pasidalino Azijos kolonijas tarpusavyje ir gavo astronominį pelną iš savo kolonijinių projektų.
Siūlyti Kinijos kaimynams, kurių daugelis gali turėti savo sunkumų santykiuose su Vašingtonu, kokį nors alternatyvų "geopolitinį stogą" — tai žingsnis, kuris kai kuriems Europos politikams gali atrodyti puikus, nes naujasis "Azijos amžius" nebūtinai turi būti "kinų". Bent jau Europos Sąjungos požiūriu, "Azijos amžius" gali būti laikotarpis, kuriame Senasis pasaulis vėl turės galių šiame regione, juolab, kad šiuolaikinėmis sąlygomis tai įmanoma padaryti nenaudojant karinės jėgos.
Viena vertus, toks staigus Europos geopolitinių ambicijų pabudimas negali nedžiuginti: "kolektyviniai Vakarai" galutinai subyra, o Europos Sąjunga ieško nuotykių dviejuose geopolitiniuose frontuose vienu metu — diplomatinėje kovoje su Kinija ir prekybos kare su JAV. Bet, kita vertus, šiek tiek neramu dėl daugiau ar mažiau stabilios tarptautinių ryšių ir santykių sistemos, kurią paveldėjome iš XX amžiaus (ir kurių statybose dalyvavo mūsų didieji protėviai) likučių — vertinant daugelio didelių geopolitinių žaidėjų norą radikaliai išspręsti susikaupusius tarp jų tarpusavio prieštaravimus, yra rizika, kad jiems liko nedaug laiko.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.