"Šnipinėjimas" čia, aišku, tegali būti rašomas kabutėse: pirma, nes, kaip ne kartą rašyta anksčiau, Paleckio "šnipinėjimą" sudaro nei daugiau, nei mažiau, kaip viešai prieinamų duomenų rinkimas, iš esmės, žurnalistinis tyrimas.
Ir antra — nes, net jei Paleckis ir būtų norėjęs šnipinėti, vargu, ar būtų galėjęs: tiesiog jis yra pernelyg gerai žinomas, pernelyg "apsišvietęs" tiek visuomenėje, tiek VSD, tiek kitoms represinėms struktūroms, kad galėtų deramai atlikti tokią funkciją.
Žodžiu, šiuo atveju kalba turėtų eiti ne apie šnipinėjimą, bet apie pokario Amerikos pavyzdžiu Lietuvoje įsigalintį neomakartizmo režimą ir būtent tokioje dvasioje vykdomą politinį susidorojimą su Paleckiu, kaip vienu iš tikrosios — nesisteminės, nei vietos "viršūnių" nei Vakarų specialiųjų tarnybų nevaldomos — opozicijos lyderių.
Bertauskui — "stukačiaus" vaidmuo
Vien keliasdešimt bylą sudarančių tomų rodo, kad, fabrikuojant Paleckio "nusikaltimą", buvo kaip reikiant padirbėta. Neabejotina, kad šiuo požiūriu svarbų vaidmenį turėjo atlikti antrasis kaltinamasis — kartu su Paleckiu teisiamas Deimantas Bertauskas, kuris, kaip matyti, laikosi diametraliai priešingos pozicijos Paleckiui.
Sekantiems Paleckio bylos raidą ne paslaptis, kad minėtasis veikėjas, represiniams organams surinkus reikiamą "kompromatą", sutiko bendradarbiauti su jais, t. y. liaudiškai šnekant, tapti "stukačiumi". Žodžiu, Bertauskas, veikiausiai tikėdamasis valdančiajai Lietuvos mafijai faktiškai pavaldžių įstaigų (prokuratūros, teismo ir t. t.) darbuotojų palankumo, nedviprasmiškai pasirinko Judo kelią.
Paskutiniame teismo posėdyje, kol Paleckis mestus kaltinimus (tiek "šnipinėjimu", tiek kt.) neigė, Bertauskas ne tik pastaruosius pripažino, bet — dar daugiau — prašė, kad teismo procesas vyktų privačiai, žodžiu, už uždarų durų. Tikriausiai, taip jis tikisi išvengti viešumo ir užsitikrinti maksimalų kiekį Judo sidabrinių?..
Paleckis tuo tarpu kaip anksčiau, taip dabar reikalauja visiško atvirumo ir skaidrumo, atrodo, taip tikėdamasis demaskuoti tiek vykstantį teisinį farsą, tiek Lietuvoje nusistovėjusią politinio persekiojimo schemą apskritai.
Parodymų neviešins
Deja, bylą nagrinėjančios teisėjos Nijolės Matuzevičienės pozicija kitokia: pastaroji, iš prokurorės Vilmos Vidugirienės išgirdusi, kad neva kaltinamųjų parodymai galėtų pakenkti kitos (o būtent — Golovatovo ir Kruglovo) bylos tyrimui, nusprendė, kad tiek Paleckis, tiek Bertauskas turėsiantys parodymus duoti uždarame posėdyje. Nors dauguma posėdžių, anot Matuzevičienės, būsią vieši, kas iš to, kai svarbiausia liks paslaptyje?
Idealiu atveju, šie "teisėsaugininkai" tikriausiai norėtų Paleckį visai nutildyti ir turėti pavyzdį kitiems "vatnikams": "Girdi, štai kas nutinka, kai meti iššūkį nusistovėjusiai tvarkai, kai atsisakai sekti viršūnių priimtu rusofobiniu politikos kursu", — likusiems nori pasakyti jie. Aišku, ne be reikalo teismas organizuojamas Šiauliuose, nes Vilniuje daug lengviau susirinktų palaikančiųjų būriai.
Vis dėlto, išvengti viešumo netgi pačiu blogiausiu atveju Paleckio persekiotojams nepavyks: dalykas per daug gerai žinomas visuomenei, kad tiesiog praeitų tyliai, tariamąjį "šnipą" pasodinus už grotų.
Paleckis netylės
Verta atminti, kad šiandien Paleckis gyvena namų arešto sąlygomis su prie kojos pritvirtinta sekimo aparatūra. O jei ne jo tėvo Justo Paleckio iniciatyva surinktų 50 tūkst. eurų užstato suma — netgi dabar jis būtų toliau kalinamas. Dalis 1990 m. kovo 11 d. signatarų, tikriausiai ne be Justo Paleckio įsikišimo, taipogi palaikė kardomųjų priemonių Algirdui Paleckiui sušvelninimą. Tiesa, dalis jų tai padarė ne iš altruizmo ar teisingumo jausmo, bet politinio išskaičiavimo: bijo, mat, dėl Lietuvos tarptautinio prestižo...
Be abejo, Lietuva, o tiksliau — 30 metų čia viešpataujantis antitarybinis, rusofobinis režimas, nors ir būdamas faktine Jungtinių Valstijų marionete — visgi siekia palaikyti tam tikrą legitimumo, demokratijos ir t. t. įvaizdį. Tačiau šiai teisėtumo regimybei amžinai gyvuoti neteks. Dar daugiau: Paleckis tylėti nesiruošia ir atvirai skelbia rašąs knygą, kurioje bus išdėstyta ir einamojo teisminio proceso, ir kitų įvykių tikroji esmė. Todėl visuomenė, ar nors sąmoningesnė jos dalis, neliks neinformuota.
O šiuo požiūriu Paleckio teisimas yra daug daugiau nei vieno asmens persekiojimas: tai yra nacionalinio lygmens politinė byla, ankstesniosios bylos dėl valdantiesiems nepatogios tiesos apie 1991 metų sausio 13 dienos įvykius tąsa, kurios baigtis vienaip ar kitaip, bet neišvengiamai turės žymią reikšmę žodžio laisvei Lietuvoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.