Lietuvoje veikia daug žmogaus teisių gynimo organizacijų. Dalis jų yra butaforinės, tiesiogiai aptarnaujančios klanus bei politinių partijų nomenklatūrą, o tik viena kita iš tikrai aktyviai veikiančių — tai Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga (LŽTSS).
Tačiau dėl LŽTSS aktyvios veiklos, atsisakymo vykdyti politinių vadukų bei valdžiagyvių nurodymus atsisakyti matyti ir viešinti žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus, prieš sąjungą vykdomos provokacijos, teikiami absurdiški ir sufabrikuoti kaltinimai.
LŽTSS lyderis Donatas Šulcas 2018 metų spalio 4 dieną buvo nuteistas dvejų metų lygtinio įkalinimo bausme. Jis buvo puolamas dėl tariamo teisėjų ir valstybės tarnautojų įžeidimo rašant apeliacinius skundus teismui bei pareiškimus generaliniam prokurorui dėl teisėjų ir jų gaujų narių įvykdytų sunkių korupcinių nusikaltimų ištyrimo.
Vėliau Donatas Šulcas buvo apkaltintas kaip asmuo, neva neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos (nors turi registraciją, be to, gyveno konkrečioje vietoje, nuo teisėsaugos nesislapstė), o toliau fiksuojant tariamus probacijos taisyklių pažeidimus, prokuratūra skubos tvarka ėmė forminti dokumentus dėl Šulco įkalinimo — bausmės atlikimo už grotų.
2019 metų lapkričio pradžioje Šulcas iš anksčiau turėtos patirties supratęs, kad patupdymas už grotų jam gali reikšti tiesioginį mirties nuosprendį, pasitraukė į Rusiją ir jau daugiau negu pusę metų gyvena Oriolo krašte.
Sputnik Lietuva pavyko susisiekti su Šulcu ir aptarti įvairius klausimus, sužinoti jo poziciją dėl pagrindinių dabarties aktualijų: Lietuvoje vykstančios politinių represijų bangos, kaip ir dėl kokių motyvų jis nusprendė apsigyventi Oriolo krašte, kaip dabar jis vertina 1990 metų kovo 11-ąją įvykusio atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos rezultatus ir kitas aktualias temas.
— Lietuvos apeliacinio teismo 2019 metų rugpjūčio 8 dieną galutine ir neskundžiama nutartimi patvirtintas Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjungos bankrotas. Nors Lietuvoje politinės represijos jau įprastas reiškinys, tačiau žmogaus teises ginančios organizacijos uždraudimas, ją paskelbiant bankrutavusia, yra sensacija, gal net absurdas. Prašau jūsų, sąjungos vadovo, pakomentuoti: kaip vertinate šį įvykį? Kokia čia demokratija, jei brutaliai persekiojama ir uždraudžiama aktyvi nevyriausybinė visuomeninė organizacija? Žinau kad organizacija tikrai ne butaforinė, joje buvo ne vienas šimtas aktyviai veikusių narių. Teko girdėti, jog sąjunga veikia pogrindyje, nepanoro nutraukti veiklos?
— Pirmiausia patikslinsiu, kas vyksta: Lietuvos žmogaus teisių stebėtojų sąjunga buvo įkurta 2000 metų kovo 15-ąją. Vadovu buvo patvirtintas Bernardas Gražulis, kuris, neatlaikęs persekiojimų bei spaudimo dėl organizacijos veiklos ginant žmogaus teises bei laisves, 2003 metais dėl savo politinės ir visuomeninės veiklos buvo priverstas visam laikui išvykti gyventi į užsienį. Dėl į nepolitinę visuomeninę organizaciją infiltruoto spec. struktūrų agento Tadeušo Jacukovičiaus aktyvios priešiškos veiklos, <...> kitas demokratišku būdu išrinktas organizacijos pirmininkas klaipėdietis Jonas Sinkevičius irgi tapo persekiojamo, kaltinimo auka ir taip toliau. <...> Sinkevičiui teko net devynis mėnesius be kaltės praleisti kalėjime. Vykstant LŽTSS pirmininko baudžiamajam persekiojimui, iš organizacijos prievarta buvo atimtos patalpos Klaipėdos mieste, atimti dokumentai, kompiuterinė įranga, turtas, organizacijos narių įskaitos dokumentai.
2013 metų rugsėjo mėnesį įvykusio visuotinio susirinkimo metu aš buvau išrinktas LŽTSS vadovu. Tada prasidėjo protu nesuvokiamas ne tik mano kaip asmens persekiojimas, tačiau ir dar aktyvesnis organizacijos persekiojimas.
2017 metų rugpjūčio 21 dieną LŽTSS tapo prie Prezidentūros vykusios protesto ir bado akcijos juridiniu asmeniu. Jau rugpjūčio 28 dieną LŽTSS pareiškimu pareikalavo patraukti baudžiamojon atsakomybėn Šiaulių apygardos teismo pirmininką teisėją Vytautą Kursevičių, Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjus Zigmą Kavaliauską, Raimundą Jurgaitį, Boleslovą Kalainį ir Vidmantą Milę dėl padarytų galimai šiurkščių nusižengimų (dokumento suklastojimas; savavaliavimas; melagingas skundas, įskundimas; piktnaudžiavimas ir panašiai) bei dėl atsisakymo vykdyti teisingumą, kas yra konstitucinė pareiga.
Tų pačių metų rugsėjo 5 dieną LŽTSS pareiškimu pareikalavo taip pat patraukti baudžiamojon atsakomybėn Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją Arūną Kisielių, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją Valdimarą Bavėjaną bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėją Aldoną Rakauskienę. Nes jie tyčia šiurkščiai pažeidė visus įmanomus įstatymus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Tarptautinių teisės aktų principines nuostatas. Tuo pačiu principu 2012 metų gegužės 17 dieną policininkai pagrobė Deimantę Kedytę.
Tada, rugsėjo 25 dieną, 05:00 ryto, didelis iki dantų ginkluotų policininkų būrys išsklaidė pagal Lietuvos įstatymus ir atitinkamus leidimus vykusią akciją. Trys tuo metu palapinėse buvę akcijos dalyviai nepareiškus jokių realių kaltinimų sulaikyti.
Po kelių dienų, akivaizdžiai Šiaulių apygardos teismo pirmininkui ir jo aplinkai kerštaujant už LŽTSS pateiktus skundus, pareiškimus bei reikalavimus, buvo "suorganizuotas" LŽTSS "perkrikštijimas" į Viešąją įstaigą (VĮ). Be to, Kauno apygardos teismo teisėjos Rūtos Palubinskaitės ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų rankomis, veikiant neva "Lietuvos Respublikos vardu" buvo inicijuota šios VĮ bankroto procedūra.
Tai pirmas toks atvejis Lietuvoje ir net manau, pasaulinėje praktikoje, kai teismas taip įžūliai ir ciniškai neleidžia visuomeninei organizacijai ginti žmogaus teisių bei laisvių. Faktiškai tokia padėtis: susidorojama su žmogaus teises bei laisves ginančia visuomenine organizacija už tai, kad ji išdrįso viešo protesto ir bado akcijos metu iš prezidentės pareikalauti tuoj pat atleisti šešis korumpuotus teisėjus. O mes dar ir išdrįsome pateikti Lietuvos valstybei 63 tūkst. eurų ieškinį dėl piktybinio teismų veikimo prieš Lietuvos Konstituciją ir įstatymus.
Valstybė, kurioje persekiojamos ir naikinamos melagingais pretekstais žmogaus teisių gynimo organizacijos, piliečiai išdrįsę viešo mitingo metu pareikalauti iš pareigų atleisti sunkius korupcinius nusikaltimus padariusius teisėjus, sodinami į kalėjimus <...> tokia valstybė negali vadintis nei teisine, nei demokratine.
O LŽTSS nariai veiklos nenutraukė, jie ir toliau veikia, aiškinasi žmogaus teisių pažeidimus, padeda piliečiams.
— Kaip vertinate tokius veiksmus, kai 1991 metais Lietuvoje uždraudus Lietuvos Komunistų partiją (LKP), o jos lyderiai Juozas Jermalavičius ir Mykolas Burokevičius pagrobti užsienyje, atgabenti į Lietuvą ir nuteisti politinėje byloje bei ilgam uždaryti už grotų. Ir kita situacija, kai nuolat trukdoma Socialistinio liaudies fronto veikla, prieš keletą metų buvo bandoma jį uždrausti, ir tik teismo sprendimas lėmė, kad ši organizacija vis dar legaliai veikia?
— Jau vien pats faktas, kad Jermalavičius ir Burokevičius oficialiai veikė pagal tuo metu galiojusius įstatymus, nevykdė genocido ir nežudė žmonių, neplėšikavo, piktybiškai neveikė prieš Lietuvą, nurodo, kad jiems išvykus iš Lietuvos dėl pasikeitusios politinės situacijos, jie negalėjo būti grobiami kitoje valstybėje ir traukiami Lietuvoje baudžiamojon atsakomybėn už savo politinę veiklą iki 1991 metų rugpjūčio 21 dienos. Manau, kad tai akivaizdus politinis susidorojimas.
Taip pat akivaizdus susidorojimas vyksta su Algirdu Paleckiu, net pusantrų metų be kaltės laikytu kalėjime, Socialistinio liaudies fronto (SLF) kaip partijos uždraudimas, ir po to vykęs spaudimas, siekiant, kad SLF negalėtų egzistuoti ir kaip asociacija, taip pat su teisės normomis prasilenkiantys veiksmai, siekiant teisėjos Neringos Venckienės ekstradicijos iš JAV, ir taip toliau. Visa tai yra tęstiniai šiandieninės valdžios politiniai susidorojimai.
Kaip ir minėjau — Lietuvos valstybė nėra nei teisinė, nei demokratinė. Lietuvoje įsigalėję klanų vadai ir vadukai, matyt, labai bijo tikrų lyderių, kad ir esančių užsienyje, todėl juos pagrobia vien tam, kad įgrūstų į kalėjimą. Apskritai Lietuvoje dažnai galioja "džiunglių" įstatymai, mums toli iki demokratijos dėsnių taikymo viešajame gyvenime. Visos organizacijos, kurios nepatinka klanų vadams, yra grubiai puolamos. Ir ši tendencija stiprėja.
— Kaip aktyvus žmogaus teisių gynėjas, buvote ir esate smarkiai persekiojamas. Kaip vertinate tai, kad prieš keletą metų pagal korumpuotų klanų užsakymus du mėnesius praleidote kalėjime? Įdomi ir jūsų nuomonė apie dabarties politinius persekiojimus: kokios politinės bylos buvo ryškiausios per pastarąjį dešimtmetį?
— Manau, kad Lietuvoje įtakingi korumpuoti veikėjai, 2014 metų gruodį pasodindami mane į kalėjimą, parodė savo visišką supuvimą.
Ten patekau po skandalingos istorijos. Juk visiems aišku, kad Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkė Irena Ivanovienė ir Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Aivaras Povilaitis negalėjo įsižeisti dėl skundo turinio. <...> Tas žodis "negalėjo ar neturėjo teisės" visai netinkamas yra mūsų valdžiai — toje susidorojimo byloje aš buvau nuteistas kartu su Juliumi Vedeckiu — aš į kalėjimą 60 parų, o Juliui Vedeckiui 1950 litų bauda. Julius Vedeckis ir toliau aktyviai gynė žmogaus teises, aktyviai viešino pareigūnų bei teisėjų korupcinius nusikaltimus. 2016 metų spalį Julius Vedeckis buvo nužudytas.
Šiandien politiniai persekiojimai, bylų fabrikavimas, turto atėmimas, įvairiausi žmogaus teisių pažeidimai Lietuvos valstybėje pasiekė neregėtą mastą. Kaip ryškiausias pavyzdžiai: tai būtų kovotojos už mažametės dukterėčios Deimantės teises nebūti atiduotai į pedofilų rankas, Neringos Venckienės ekstradicijos byla. Lietuvos prokurorai, prašydami Venckienės ekstradicijos, pateikė net 39 kaltinimus, tačiau išsireikalavo N. Venckienės atidavimo jau tik pagal keturis kaltinimus. Tai kaip galėjo "dingti" net 35 kaltinimai? Gal 35 kaltinimai buvo sufabrikuoti?
Taip pat Algirdo Paleckio "šnipinėjimo" byla — pusantrų metų laikyti kalėjime žmogų tik pagal vieno liudytojo parodymus? Žilvino Razmino, Olego Titorenkos ir Giedriaus Grabausko byla; Sausio 13-osios byla, Povilo Masilionio byla. Viačeslavo Titovo byla, jam paskirta 10 tūkstančių eurų bauda tik dėl jo nuomonės apie tą "žymųjį" Vanagą — tai tiesiog nuožmi spaudimo priemonė. Ir daugybė kitų politinių bylų.
— Dar klausimas apie jūsų bylą. Kokia tolesnė perspektyva — ar planuojate kovoti dėl šio skandalingo sprendimo panaikinimo? Ar kreipsitės į tarptautines organizacijas ?
— Nutilti, atsisakyti tolimesnės kovos — tai būtų visų bendražygių ir mūsų ginamų žmonių išdavimas, jų vilties ir lūkesčių sunaikinimas. Ne tik kreipsimės, tačiau jau dabar einame visais keliais ir takeliais tam, kad išnaudotume visas įmanomas priemones ir būdus teisingumui pasiekti, tai vienintelei tiesai surasti, apginti žmogų ir jo orumą, garbę.
Naudodamasis proga noriu atkreipti į tokį faktą, kad sufabrikuotą mano baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos teismo pirmininko Vytauto Kursevičiaus užsakymą nagrinėjusi ir užsakomąjį nuosprendį patvirtinusi apeliacinės instancijos Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Meidaus, Valdo Ciesiūno ir Jolantos Raščiuvienės, šiandien jau nagrinėja Venckienės atžvilgiu sufabrikuotą politinio susidorojimo bylą. Taigi, matyti, kad Lietuvos konstitucinė valdžia politinių susidorojimų užsakymams įvykdyti naudoja jau anksčiau patikrintus paklusnius teisėjus bei teismus.
Ir dar norisi pabrėžti: mane pagal aiškiai sufabrikuotus kaltinimus atsisakęs teisti, ir net metęs teisėjo mandatą Panevėžio apylinkės teismo teisėjas Arūnas Neverdauskis po kelių mėnesių keistomis aplinkybėmis "mirė", o Panevėžio apylinkės teismo teisėja Daina Vaidachavičienė, klusniai ir nuolankiai įvykdžiusi politinio baudžiamojo susidorojimo aktą ir paskelbusi apkaltinamąjį nuosprendį, netgi pakilo karjeros laiptais — tapo Panevėžio apygardos teismo teisėja.
— Ką manote apie Lietuvoje ir kai kai kuriuose kituose kraštuose smarkiai kurstomą rusofobiją? Kam tai naudinga?
— Manau, kad garsiausiai rėkia "rusai puola" tie, kurie šiandien yra padarę didžiausias nusikaltimus prieš Lietuvą, iš esmės pardavę Lietuvą Amerikos ir Vokietijos, Danijos, ir taip toliau korporacijoms. Tie, kurie be tautos leidimo įsteigė NATO karines bazes, dėl savo korupcinių užgaidų sunaikino Lietuvos nacionalinę valiutą ir nacionalinius bankus.
Įvedę netradicinės orientacijos žmonių gyvenimo taisykles, sunaikino Lietuvos ekonomiką ir žemės ūkį, išvarę iš Lietuvos į svetimas šalis pačius darbingiausius ir sąmoningiausius piliečius. Visa tai padarė lansberginių, grybauskinių, ir taip toliau šutvės.
Faktiškai mūsų valdžiagyviams nereikalingi protaujantys ir sąmoningi piliečiai. O Rusija, būdama atsvara supuvusiai melo ir klastos sistemai, yra nepagrįstai puolama bei šmeižiama.
— Kaip vertinate tuos rezultatus, kurie pasiekti po 1990 metų kovo 11-osios? Tada buvo daug pažadų, daug gražbyliavimo — neva bus tikra laisvė ir demokratija, "gyvensime kaip Švedijoj" ir panašiai. Kaip čia išėjo, kad nuo tos "laisvės" per trisdešimt metų į Vakarus pabėgo pusantro milijono žmonių, o iš posakio "gyvensim kaip Švedijoj" dabar tik juokiamasi?
— 1990 metais mus apgavę ir į valdžią sulindę lansberginių šutvių nariai "sukūrė" prieš daugumą piliečių veikiančius įstatymus, pastatė savo valdžiagyvių armiją. <...> O į Vakarus piliečiai ne pabėgo, o buvo valdžiagyvių išvaryti, tam, kad Lietuvoje neliktų veiklių ir sąmoningų žmonių. Tiesiog kai kam reikalinga Lietuvos teritorija, tačiau ji reikalinga be žmonių. Kovo 11-osios rezultatai nuvylė, dauguma žmonių buvo apgauti.
— Kokia jūsų nuomonė apie vadinamąją "koronaviruso krizę" Lietuvoje? Ar imtasi adekvačių priemonių, pirmiausia žvelgiant į padėtį žmogaus teisių srityje?
— Jau beveik 7 mėnesius stebėdamas Lietuvos padėtį iš šalies ir turėdamas galimybę analizuoti, lyginti ir vertinti daugybę vienų su kitais niekaip nesusijusių informacijos šaltinių, galiu daryti išvadas, kad Lietuva yra viena iš nedaugelio šalių, kur taip begėdiškai ir įžūliai eskaluojama COVID-19 problema.
Faktiškai eskaluojamas susirgimas, kuris tikrai neprilygsta nei marui, nei raupams, COVID-19 yra viena iš gripo atmainų. Lietuvos valstybinės informavimo priemonės nutylėdamos ir kartais net tyčia iškraipydamos faktus apie tikrąją padėtį Lietuvoje ir pasaulyje sukuria priedangą valdžiagyviams galutinai sunaikinti Lietuvos ekonomiką bei žemės ūkį. Sėjant baimę bei netikrumo jausmą, visuomenėje sukeliama panika, valdžia kaip vergams uždėjo antsnukius, atėmė galimybę gauti pajamas iš darbo, bei galimybę susitelkti, žodžiu, gauti ir dalintis informacija.
Apie kokias žmogaus teises galima kalbėti, jeigu policija šiuo metu iš esmės skirta gaudyti ir bausti pavienius žmones, vaikščiojančius tuščiose gatvėse be kaukės, ir sudarytos sąlygos be įstatyminio pagrindo sulaikyti ir uždaryti į belangę žmogų, kuris kažkuo nepatiks policijos patruliui ar kariškiams.
— Kodėl apsigyvenote Oriole? Gal su šia Rusijos sritimi jus sieja kokie nors ryšiai, pažįstami žmonės?
— Rusijos Oriolo srities Aleksejevkos kaime 16-oji lietuviškoji šaulių divizija 1943 metų vasario 20 dieną pradėjo kovos kelią į Lietuvos išvadavimą. Būtent Aleksejevkos kaime žuvo daugybė lietuvių kilmės karių, ir Aleksejevkoje yra palaidota daugiau kaip 1200 lietuviškų šaknų turinčių karių. 16-oji lietuviškoji šaulių divizija iš čia nukeliavo iki Klaipėdos. Tiek padėjusių galvas lietuviško kraujo karių, kiek jų yra Oriolo krašte, nėra niekur kitur. Daug žuvusių lietuviškos kilmės karių yra ir Oriolo srities Kurakino kaime, Glazunovkos apylinkėse. Glazunovkoje yra pagerbtas ir palaidotas Tarybų Sąjungos didvyris Viktoras Jacinevičius.
Todėl nusprendžiau savo politinio prieglobsčio vieta pasirinkti Oriolo sritį. Tai pats stipriausias ryšis — mūsų (Lietuvos) pralieto kraujo už laisvę ryšis. Na, o draugais ar pažįstamais tampama pagal darbus ar požiūrius. Dabartiniai Lietuvos valdžiagyviai, parsidavę NATO, tų pačių vokiečių ir amerikiečių okupantams, pamiršo savo didvyrius, paaukojusius gyvybę dėl Lietuvos išvadavimo ir amžinai likusius Oriolo srities žemėje.
Noriu priminti: Oriolo srities žemės nėra visai svetimos lietuvių tautai — istoriškai tai kažkada buvusios Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės žemės. Net kunigaikščio Kurakino, Gedimino sūnaus Narimanto palikuonio, šeimos herbo centre yra Vyčio atvaizdas.
