Policijos atstovai stovi ant kelių tiesiogine ir netiesiogine to žodžio prasme ir skambina pavojaus varpais, perspėdami, kad gatvėse gali prasidėti karas, o minia reikalauja jų kraujo netiesiogine ir tiesiogine to žodžio prasme. Anarchijos apoteozė — autonominės zonos Siatle susikūrimas.
Norint suprasti, kuo gali baigtis dabartiniai neramumai, būtina išsiaiškinti, kokia yra jų priežastis ir raidos mechanizmas. Šiandien jau aišku, kad Džordžo Floido mirtimi (net jeigu ji buvo visai atsitiktinė, dėl ko yra tam tikrų abejonių) bando pasinaudoti tiek Donaldas Trampas, tiek jo oponentai prezidentinės kampanijos kontekste.
Kitaip tariant, kažkas skatina ir palaiko protestus pagal "spalvotųjų revoliucijų" vadovėlį, ir iš pradžių atrodė, kad tai gali būti Trampas, kuris tokiu būdu bando nukreipti piliečių dėmesį nuo problemų su koronavirusu ir ekonomika. Tačiau vėliau ėmė ryškėti, kad iniciatyva yra demokratų rankose.
Galima įtarti, kad jie ruošė kažką arčiau rudens, bet situacija, matyt, privertė veikti anksčiau (panašiai kaip Ukrainoje, kur Maidanas, greičiausiai, buvo planuojamas 2015 prezidento rinkimų metu, bet jį teko "užkurti" anksčiau). Dabar Džo Baidenas ir Ko nori nešti revoliucijos vėliavą ir geriausiu atveju nuversti Trampą dar iki rinkimų, blogiausiu — nepataisomai sužlugdyti jo reitingą.
Svarbu, kad tam naudojama tiek kontroliuojama liberali žiniasklaida, tiek įvairios "kalbančios galvos" (pavyzdžiui, buvęs demokratų prezidentas Barakas Obama). Kad vadinamoji "giluminė valstybė" (angl. "deep state") labai stipri, rodo ir gynybos ministro pasakymas, kad kariuomenė neįvedinės tvarkos, kas reiškia, jog ne visas Pentagonas paklūsta prezidentui, kuris kalbėjo kitaip.
Apskritai, pastarojo oponentai, turbūt, mano, kad jie yra padėtyje, kurioje neįmanoma pralaimėti: jeigu Trampas bandys laukti, kol protestai išsikvėps, jie padarys viską, kad taip neatsitiktų, ir kuo ilgiau prezidentas nieko nedarys, tuo silpniau jis atrodys (Viktoras Janukovičius Ukrainoje irgi laukė ir visi žinome, ko sulaukė).
Jeigu Trampas visgi panaudos jėgą, jis tuoj pat bus pavaizduotas kaip diktatorius, ir galima neabejoti, kad jau parengti provokatoriai, kurie sukurs vaizdą, kad policija ir/ar kariuomenė "žudo taikius protestuotojus".
Tiesa, tam tikrą šansą pakreipti viską savo naudai dabartinis JAV vadovas turi. Jis gali palaukti, kol didžioji dalis visuomenės (visa niekada nebus jo pusėje) pavargs nuo betvarkės ir pradės reikalauti kieto tvarkos įvedimo. Bet šiuo atveju svarbu nepraleisti to momento, kai situacija taps visai nekontroliuojama, ir net kol kas labai norinčios veikti jėgos struktūros atsisakys vykdyti prezidento įsakymą.
Be to, Trampui bus sunku įtvirtinti "tvarkos įvedimo" diskursą informacinėje erdvėje (kas yra gyvybiškai svarbu), nes, kaip minėta, joje dominuoja liberali žiniasklaida, kuri plėtoja ir plėtos alternatyvų (Trampo-diktatoriaus, kuris desperatiškai griebėsi jėgos, siekdamas išlikti valdžioje) diskursą. Ir tai jau nekalbant apie "giluminės valstybės" agentus valdymo sistemos viduje, kurie toliau kaišios pagalius į prezidento ratus.
Dabar Trampas susiruošė į priešrinkimines keliones, kurių metu greičiausiai sieks tiesiogiai mobilizuoti savo visuomeninius išteklius. Tie renginiai gali baigtis susidūrimais tarp jo šalininkų ir priešininkų? Gali. Bet, galbūt, toks ir planas, nes tai gali jam padėti įteisinti jėgos panaudojimą.
Trumpai sakant, rinkiminė kova Amerikoje, kuri yra gilaus sisteminio politinio konflikto atspindys, staiga įgavo labai radikalias formas, palyginti su kuriomis apkalta yra tik vaikų žaidimas. Dabar prezidentas iš esmės gali greitai ir kietai baigti visus Maidanus, suimdamas provokatorius (kaip, pavyzdžiui, Aleksandras Lukašenka Baltarusijoje) — policija laukia įsakymo, kaip laukė "Berkutas" Ukrainoje.
Priešingu atveju jis gali prarasti postą dar iki rinkimų ar po jų. Tačiau svarbiausia tai, kad JAV elitas pradeda užsižaisti, o kalba jau eina apie valstybingumo pagrindus. Todėl "Le Figaro" apžvalgininkas parašė, kad Amerika gali subyrėti kaip Sovietų Sąjunga. Gal tai per drąsi prognozė, bet tendencija neramina, ir "spalvotųjų revoliucijų" vadovėlio verdiktas vienareikšmiškas — jeigu nieko nebus daroma, Amerika gali tapti antrąja Ukraina.
Nėra nieko baisesnio už iliuziją, kad viskas kontroliuojama, nes chaosas valdomas iki tam tikro momento, o po to nepastebimai pradeda gyventi savo gyvenimą ir valdyti savo kūrėjus. O baigiasi viskas visiška anarchija su daug kraujo ir klausimu: "Jūs suprantate, ką Jūs padarėte?"
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.