Neseniai paskelbtas rusofobiškai antitarybinis straipsnis su antrašte "Suabejojęs Lietuvos okupacija Kremlius grasina: tektų kelti Klaipėdos ir Vilniaus klausimą", kurio autorius Vaidas Saldžiūnas bandė išvedžioti, esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, keldamas Antrojo pasaulinio karo istorijos klausimus, ne tik "neigia sovietinę okupaciją", bet dargi kėsinasi į Vilnių ir Klaipėdą, žodžiu — kelia Lietuvai teritorines pretenzijas.
Šitokių spekuliacijų fone reikėtų paklausti: ar Putinas tikrai toks baisus, nejaugi jis nori iš Lietuvos atimti Vilnių ir Klaipėdą? Kaip gi yra iš tikrųjų?
Vaidas Saldžiūnas ir Rusijos "grasinimai" Lietuvai...
Kad atsakytume, pradėkime nuo to, kad Vaidą Saldžiūną šiuo klausimu parašyti išprovokavo neseniai Rusijos URM paskelbtas pranešimas, kuriame Pabaltijo respublikų įsijungimas į Tarybų Sąjungos sudėtį 1940 m. — priešingai mūsuose galiojančiai oficialiajai versijai — traktuojamas ne kaip "okupacija", bet kaip savanoriškas, tiek tarptautinės, tiek nacionalinės tuometės teisės nuostatus atitikęs dvišalis veiksmas.
Rusijos URM pateiktam aiškinimui argumentuoti faktų iš tiesų netrūksta, kaip netrūksta, beje, ir juos populiaria ir eiliniam piliečiui suprantama kalba pateikiančių straipsnių. Taigi, čia kalbėsime apie kitką. O būtent apie tai, ką, anot Saldžiūno, tokia Rusijos pozicija turėtų reikšti...
Vaidas Saldžiūnas tvirtina, kad tiek minėtasis Rusijos URM tekstas, tiek 80-ųjų Pergalės Didžiajame Tėvynės kare metinių proga amerikietiškame žurnale "The National Interest" išėjęs Vladimiro Putino straipsnis — abu vienodai klastoja istoriją ir, be to, kelia teritorines pretenzijas Lietuvai dėl Vilniaus ir Klaipėdos kraštų.
Kokiu pagrindu ir kaip pasireiškia šios tariamos "pretenzijos"?
Į šį klausimą Saldžiūnas teatsako pacituodamas tą patį Rusijos URM pranešimą: "Baltijos šalių inkorporavimo 1940-siais pripažinimas neligitimiu keltų klausimų dėl šios inkorporavimo pasekmių, pavyzdžiui, teritorijų, kurios nepriklausė Lietuvai prijungimas prie Lietuvos SSR ir kurias paveldėjo šiandieninė Lietuvos respublika — Vilnius, Vilniaus kraštas ir Klaipėda". Tai, anot Saldžiūno, — "grasinimas"...
Tačiau tuo Vaido Saldžiūno išvedžiojimai ir apsiriboja: nei šio "grasinimo" turinio, nei kitokio konkretumo aptariamu klausimu jo straipsnyje nerasime. Autorius remiasi prielaida, kad jo tekstą skaitysiantys "patriotai" ir šiaip valatkodelfinės propagandos mašinos aukos tiesiog patys "taip, kaip reikia" šitai supras ir interpretuos...
O kokia toji interpretacija?
Kad į tai atsakytume, privalome turėti omeny, jog pilsudskinės Lenkijos užgrobtą Vilnių Lietuva atgavo 1939 metais, o hitlerinės Vokietijos prisijungtą Klaipėdą — tiktai 1944 metais: ir vieną, ir kitą miestą (su aplinkinėmis žemėmis) Lietuva atgavo ne kieno nors kito, o būtent Tarybų Sąjungos dėka, įsijungdama į pastarosios sudėtį kaip pilnateisė sąjunginė respublika.
Anot Saldžiūno ir į jį panašių, iš to, kad tiek Rusijos URM, tiek Vladimiras Putinas aukščiau minėtame straipsnyje konstatuoja šį faktą, galima pamanyti, kad Rusija Lietuvai tarsi reiškia teritorines pretenzijas, grasindama atplėšti tą patį Vilnių ar tą pačią Klaipėdą.
Bet kiek tokioje interpretacijoje tiesos?
Ką iš tikrųjų norėjo pasakyti Putinas ir Rusijos URM?
Ogi nieko: nei Rusijos URM, nei Vladimiras Putinas jokių teritorinių pretenzijų Lietuvai nei turi, nei turėjo, nei ruošiasi turėti; iš tikrųjų kalbama apie visai ką kita...
Reikalas tas, kad tiek Vilniaus, tiek Klaipėdos kraštų sugrąžinimas Lietuvai — ne šiaip kažkokie Tarybų Sąjungos veiksmai, bet tiesioginiai Lietuvos įsijungimo į TSRS sudėtį rezultatai; o tai, savo ruožtu, reiškia, kad šie Lietuvos teritoriniai laimėjimai, patinka jie kam ar nepatinka, teisiniu požiūriu legitimūs tiek, kiek legitimi Tarybų Lietuva.
Tačiau zoologiškai antitarybinis ir rusofobinis Lietuvos režimas šio legitimumo nepripažįsta, 1940 metų įvykusį socialinį-politinį virsmą vadindamas "sovietine okupacija". O kadangi ir Vilniaus, ir Klaipėdos krašto susigrąžinimas — tiesioginės šio istorinio šalies posūkio (kaip jį betraktuotume: ar kaip liaudies revoliuciją, ar kaip "okupaciją"...) pasekmės, tai valdantysis Lietuvos elitas, nepripažindamas šios priežasties legitimia, iš esmės paneigia ir iš jos kilusių pasekmių legitimumą...
Paprasčiau tariant: jei Tarybų Sąjungai priklausiusi Tarybų Lietuva neteisėta, vadinasi, neteisėtas ir Vilniaus, ir Klaipėdos kraštų sugrąžinimas Lietuvai.
Nei daugiau, nei mažiau Vladimiras Putinas čia ir nepasakė, ir jokių teritorinių pretenzijų ar juo labiau grasinimų jis nepareiškė. Iš tiesų, jei kas tokias ir reikštų, tai, galbūt, Lenkija ir Vokietija. Bet kuo čia dėta Rusija?..
Pastaroji tenurodė, prie kokio absurdo veda pastaruosius 30 metų Lietuvoje, Pabaltijyje ir apskritai Rytų Europoje viešpataujanti Antrojo pasaulinio karo interpretacija. Žodžiu, žaisdami "sovietinės okupacijos" mitu, mūsiškiai "patriotai" vienaip ar kitaip, bet pjauna tą šaką, ant kurios "sėdi" Lietuvos teritorinis vientisumas.
Ir būtent čia yra visa dalyko esmė. Iš tiesų, Putinui čia reikėtų ne priekaištauti, išsigalvojant nebūtus "grasinimus", bet padėkoti, nes būtent jis šiuo atveju ragina lietuvius praregėti ir blaiviai pažvelgti į mums visiems bendrą istorinę tikrovę, kurios ne tiktai pripažinti, bet netgi matyti neleidžia mūsuose įsigalėjęs antitarybinis, antikomunistinis ir rusofobinis totalitarizmas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.