VILNIUS, birželio 17 — Sputnik. Minimos Tarybų Sąjungos įteiktų diplomatinių notų Lietuvai, Latvijai ir Estijai, kuriomis Maskva reikalavo iš Baltijos šalių įvykdyti 1939 metais sudarytas savitarpio pagalbos sutartis, 80-osios metinės. Šiomis sutartimis prasidėjo Baltijos valstybių inkorporavimo į TSRS procesas. Šiandien Baltijos šalys 1940 metų vasaros įvykius vadina ne tik sovietine okupacija ir neišvengiamai naudojasi tų įvykių sukaktimi, kad suaktyvintų diskusijas apie Rusijos "istorinę kaltę" ir poreikį mokėti materialines kompensacijas Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Analitikos portalas "RuBaltic.Ru" atsakė į pagrindinius klausimus Baltijos šalių "sovietinės okupacijos" tema, rašo portalo autorius Aleksandras Nosovičius.
Ar Lietuvos, Latvijos ir Estijos įstojimas į TSRS buvo okupacija?
Nebuvo. Sąvoka "okupacija" turi teisinę galią, tiksli jos reikšmė yra įtvirtinta tarptautiniuose teisiniuose dokumentuose. Okupacija yra laikinas kitos valstybės teritorijos užėmimas, panaudojant karinę jėgą, ir faktinis jos valdymas.
Baltijos respublikų įstojimas į Sovietų Sąjungą neatitinka jokių tarptautinės teisės normų dėl okupacijos.
Tarp TSRS ir Baltijos šalių nebuvo karo 1939–1940 metais. Sovietų kariuomenė į Baltijos šalis pateko ne tik neiššaudama nė vieno šūvio, bet ir teisėtų Lietuvos, Latvijos ir Estijos valdžios institucijų kvietimu.
Pirmieji sovietiniai kontingentai pasirodė Baltijos šalyse pagal 1939 metų Savitarpio pagalbos sutartis. Lietuva už tokio susitarimo pasirašymą Stalino nurodymu atgavo iš Lenkijos atimtą Vilniaus kraštą.
Papildomos kariuomenės dislokacija 1940 metais taip pat vyko gavus Estijos, Latvijos ir Lietuvos vadovybės sutikimą.
Iš trijų Baltijos šalių diktatorių tik Lietuvos prezidentas Antanas Smetona pasisakė už aljanso su Maskva nutraukimą. Tačiau jis sulaukė daugumos vyriausybių pasmerkimo ir pabėgo į nacistinę Vokietiją. Latvijos ir Estijos prezidentai palankiai įvertino sovietų tankų įvežimą į savo šalis.
Kodėl Stalinas aneksavo Baltijos šalis?
Baltijos šalių įstojimas į TSRS nebuvo iš anksto planuotas Maskvoje. Priešingai nei Rytų Europos mitologijoje apie Molotovo-Ribbentropo paktą, slaptuose Vokietijos ir Tarybų Sąjungos nepuolimo sutarties prieduose su Europos įtakos sferų apibrėžimu nepasakyta nė žodžio apie Baltijos šalių užgrobimą.
Praktiniai Maskvos veiksmai po Antrojo pasaulinio karo pradžios rodo, kad pagrindinis scenarijus buvo užtikrinti TSRS sienos saugumą įvedant į Baltijos šalis Raudonosios armijos kariuomenę, išlaikant tarptautinį teisinį statusą ir net kapitalistinę sistemą bei diktatoriškus Lietuvos, Latvijos ir Estijos režimus.
Toks sprendimas optimaliai tiko visoms šalims: Baltijos šalys išlaikė nepriklausomybę, TSRS neišvengiamo karo su Vokietija išvakarėse de facto pastūmė pasienio ruožą į vakarus, tuo tarpu jam nereikėjo vargti su Baltijos šalimis.
Šį kompromisinį scenarijų sutrikdė pačios Baltijos šalys, kurių vadovai pradėjo slaptas derybas su Berlynu dėl perėjimo į Trečiojo Reicho įtakos sferą.
Tiesą sakant, todėl Lietuvos diktatorius Smetona po TSRS ultimatumo dėl savitarpio pagalbos sutarties pabėgo pas nacius. Buvo atskleistas slaptas Lietuvos specialiųjų tarnybų bendradarbiavimas su gestapu ir bandymas įsteigti provakarietišką protektoratą.
Po to, kai ši informacija tapo žinoma sovietų žvalgybai, tapo akivaizdu, kad tampa per daug pavojinga toleruoti ką tik gimusių "sąjungininkų" manevravimą tarp galios centrų prieš susidūrimą su Hitleriu. Todėl 1940 metų vasarą Stalinas pasirinko radikalų "Baltijos klausimo" sprendimą.
Ar Baltijos šalys pasisakė prieš sovietų valdžią?
Pasak straipsnio autoriaus, naujosios Baltijos šalių istorijos versijos autoriai atvirai meluoja sakydami, kad išskyrus kelis išdavikus, kurie parsidavė "žydų bolševikams", visi Estijos, Latvijos ir Lietuvos gyventojai nekentė "okupantų".
Tiesą sakant, iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Baltijos šalyse kairiųjų nuotaikos buvo labai stiprios.
Tuo metu Tarybų Sąjunga buvo pasiekusi akivaizdžių ekonominių ir socialinių laimėjimų ir daugeliu aspektų atrodė patrauklesnė nei Vakarų šalys po Didžiosios depresijos. Didžiajam nuskurdusių Baltijos šalių gyventojų sluoksniui sovietų valdžia bet kokiu atveju atrodė perspektyvesnė nei Baltijos šalyse įkurtos dešiniųjų pažiūrų diktatūros.
Todėl diktatoriai Smetona, Ulmanis ir Konstantinas Pätsas negalėjo pasiryžti kariniam konfliktui su Tarybų Sąjunga. Jie suprato, kad nemaža dalis gyventojų jų nepalaikys šiame konflikte.
Baltijos šalys tarybinius tankus pasitiko su gėlėmis, o prosovietinės pajėgos rinko po raudonomis vėliavomis milžiniškus mitingus centrinėse Vilniaus, Rygos ir Talino aikštėse, ir žmonės reikalavo, kad Lietuva, Latvija ir Estija stotų į TSRS.
Žinoma, 1940 metų liepos mėnesį įvykę rinkimai, kuriuos laimėjo sovietinės sistemos šalininkai, neatitiko demokratinių standartų. Tačiau tai buvo pirmasis per daugelį metų liaudies valios pareiškimo atvejis Baltijos šalyse. Po perversmų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje diktatoriniai šių šalių režimai visiškai panaikino rinkimus ir demokratiją kaip reiškinius, neatitinkančius tų laikų dvasios.
Tuo tarpu negalima paneigti didelio antisovietinio sluoksnio egzistavimo Baltijos šalių visuomenėse. Šie žmonės Didžiojo Tėvynės karo metais kariavo už Hitlerį, pabėgo su naciais per vandenyną, ėjo pas "miško brolius", buvo išvežti į Sibirą.
Baltų tautos buvo suskirstytos pagal klases, o Antrojo pasaulinio karo metu jas lydėjo pilietinės nesantaikos.
Būtent šis faktas šiandien yra teisiamas ir paneigiamas Baltijos šalyse. Sunaikintas lietuvių, latvių ir estų — Raudonosios armijos kovotojų ir partizanų komunistinio pogrindžio — atminimas. Herojai yra tik SS nacionalinių vienetų veteranai, kurie tariamai kovojo už savo šalių nepriklausomybę po svetima vėliava (svastika).
Šiuolaikinės Baltijos šalys atkakliai slepia, kad Lietuvos TSR buvo pirmoji tarp sąjunginių respublikų pagal komunistų skaičių šimtui tūkstančių gyventojų. Kad Latvijos komunistai buvo aukščiausios TSRS politinės vadovybės dalis. Beje, žmonės, kurie patys buvo TSKP nariai ir lipo karjeros laiptais "okupantų" valdžiose, slepiasi.
Kodėl Baltijos šalys dabar kalba apie "sovietinę okupaciją"?
Žlugus TSRS, antisovietinė ideologija Baltijos šalyse vėl įsiviešpatavo. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje atrodė, kad Rusija netrukus subyrės, o JAV ir jos NATO sąjungininkų galia bus amžina ir neginčijama.
Todėl buvę sovietiniai Lietuvos, Latvijos ir Estijos vadovai sąmoningai pasirinko kelią tapti JAV satelitais ir tarnauti Amerikos geopolitiniams interesams Rytų Europoje, kurių pagrindinis tikslas buvo visiškai pavergti Rusiją.
Dėl to posovietinis Baltijos šalių valstybingumas buvo pastatytas ant rusofobijos, o "sovietinės okupacijos" mitologija tapo idealiu antirusiškos vidaus ir užsienio politikos pagrindu.
Lėtinis konfliktas santykiuose su Maskva buvo paaiškintas tuo, kad Rusija "neatgailauja" ir atsisako mokėti kompensacijas už "sovietinę okupaciją" (1990 metais Baltijos šalys tikrai tikėjosi, kad joms bus išmokėtos šios kompensacijos). Rusijos santykiai su Europos Sąjunga buvo sugriauti remiantis tuo, kad Europos sąjungininkai turėtų parodyti solidarumą su Baltijos šalimis, taip pat reikalauti iš Kremliaus kompensacijos už Estijos, Latvijos ir Lietuvos "okupaciją".
Vidaus politikoje okupacijos doktrina tapo pateisinimu beveik visų Lietuvos, Latvijos ir Estijos rusakalbių gyventojų pavertimui užsieniečiais, atimant iš Rusijos gyventojų visas įstatymines teises, nustatytas normaliose Europos šalyse tautinių mažumų atstovams.
Šiandien "50 okupacijos metų" yra visuotinis "pasiteisinimas" Baltijos valdžios institucijoms, kad jų šalys yra tokios, kokios yra. Ir prieš išorinį pasaulį, ir prieš savo gyventojus.
Skurdas, atsilikimas nuo Vakarų Europos, emigruojantis jaunimas, tautų nykimas, pagrindinių žmogaus teisių pažeidimai — visa tai 30 metų buvo "okupacijos palikimas".
Todėl šiame straipsnyje pateikti oficialiojo Vilniaus, Rygos ir Talino argumentai yra tarsi žirniai į sieną. Baltijos valstybės okupacijos teorijos laikysis iš paskutiniųjų. Netrukus tai gali tapti vieninteliu joms likusiu dalyku.
