Protestų judėjimas Baltarusijoje tampa vis tylesnis, ir gyvenimas vis aiškiau grįžta į įprastą savo kelią. Didžioji dauguma įmonių, kurios pastaruoju metu bandė prisijungti prie protesto, atsisakė rengti streikus, o profesinių sąjungų ir streiko komitetų vadovai lenktyniauja pranešdami apie savo pasirengimą ir toliau dirbti šalies ir žmonių labui, rašo Sergejus Savčukas madžiagoje RIA Novosti.
Tačiau antivyriausybinio judėjimo išblėsimas šalies viduje neturi jokios įtakos nepavykusio Maidano išoriniams šalininkams. Pirmiausia kalbama apie Lenkiją ir Baltijos šalis, kurios dėjo visas įmanomas pastangas, kad išpūstų nesantaiką Baltarusijoje, taip pat siekia sustabdyti atominės elektrinės statybą Astrave.
Nespėjo nuslūgti Lietuvos ir Latvijos prezidentų Gitano Nausėdos ir Kersti Kaljulaid kalbų, kuriose jie smerkė Rusijos ir Baltarusijos atominį projektą, tariamai keliantį grėsmę Europos šeimos vienybei, atgarsis, kaip savo balsą prie choro pridėjo Latvijos ministras pirmininkas. Antradienį, rugpjūčio 25 dieną, , vyriausybės posėdyje Krisjanis Karinšas pareiškė, kad Latvija visiškai palaiko savo kaimynes ir nepirks elektros iš Baltarusijos atominės elektrinės (BelAE). Dokumentinė rezoliucija dar nėra priimta, tačiau žodis, kaip sakoma, išskrido.
Kitą dieną eilinį smūgį smogė vis ta pati Lietuva. Bendrovė- operatorė "Litgrid" pranešė visoms suinteresuotoms šalims, kad nuo 2021 m. ji pasitraukia iš susitarimo dėl avarinių energijos atsargų mainų su BRELL šalimis (Baltarusija, Rusija, Estija, Latvija, Lietuva). Praktiškai tai reiškia, kad Baltarusijai, iš kurios į Lietuvą iš karto eina trys energetiniai tiltai, nebereikia rezervuoti privalomus šimtą megavatų energijos tam atvejui, jei netikėtai įvyks avarija vienoje iš kaimyninių šalių ar padidės suvartojimas. Faktiškai nuo naujųjų metų Baltijos šalys užsikemša savyje, dedamos viltis į energijos srautą iš Lenkijos ir Švedijos viltį, nes energetiniai tiltai iš Rusijos į Latviją ir Estiją neveikia jau dvejus metus.
Suprasti beprecedentį Baltijos šalių veiksmų politinį angažuotumą galima pažvelgus į jų energijos gamybos ir vartojimo struktūrą. Lietuva yra 80 procentų priklausoma nuo elektros importo, Latvija — 60 procentų, o Estija — 25 procentus, tuo metu pastaroji vos prieš porą metų sugebėjo ne tik visiškai apsirūpinti, bet ir parduoti kilovatvalandes Rusijai. Europos Sąjungos reikalavimu Talinas uždarė blokus Narvskaja valstybinėje rajoninėje elektrinėje iškart tapo priklausomas nuo importo.
Logika, logistika ir ekonomika siūlo paprasčiausią išeitį — atnaujinti tarpvyriausybinį susitarimą su Rusija dėl elektros energijos tiekimo, kuris baigėsi 2018 m. gruodžio 31 d. Nes kitaip Lietuva taps visiškai priklausoma nuo "atominės" elektros energijos tiekimo iš Švedijos, o vienintelis galimas tiekėjas Estijai išlieka Suomija, kuri parduoda visas tas pačias Rusijos kilovatvalandes su priemoka.
Liūdniausia padėtis yra Latvijoje. Atsisakymas bendradarbiauti su Rusija ir Baltarusija nepalieka jokių kitų variantų, išskyrus Švedijos elektros pirkimą su Lietuvos marža arba Rusijos elektros pirkimą, tačiau jau su dviguba marža — iš Suomijos ir Estijos.
Nepaisant akivaizdžių faktų ir naudos, Lenkija ir Baltijos šalys yra pasirengusios bet kokia kaina palaidoti pagrindinį tarpvalstybinį Maskvos ir Minsko projektą. Laikas parodys, ar joms pavyks, ar ne, mes gi apžiūrėsime bet Baltarusijos AE perspektyvas esant blogiausiam scenarijui.
Tarkime, vis dėlto Lenkija ir Lietuva aklinai uždarė energetinės blokados žiedą ir Minskui liko su veikiančia atomine elektrine ir elektros jūra, kurios nėra kur parduoti.
Pradėsime iš to, kad tai, neabejotinai bus neigiamiausias variantas Minskui grynai ekonominiu požiūriu. Pagal Rusijos suteiktos paskolos sąlygas, Minskas kasmet turi atiduoti daugiau nei milijardą dolerių, tai reiškia, jei elektrinė neduos realaus pelno, ji turės papildomai nukirpti devintąją nacionalinio biudžeto pajamų. Faktiškai tai reiškia Baltarusijos ekonomikos žlugimą, ir apie tai negali nežinoti Vilnius, Ryga ir Talinas.
Variantų, kaip išvengti tokios situacijos, nelabai daug.
Pirma, pasiekusi visą pajėgumą BelAE kasmet pagamins apie 23 milijonus kilovatvalandžių energijos. Atsižvelgiant į tai, kad 2019 m. respublika savarankiškai generavo 39,8 mln. kilovatvalandžių, prieaugis sieks daugiau nei 50 proc. Išjungti kitas savo elektrines, pavyzdžiui, Novopolocko ar Minsko kogeneracinę jėgainę baltarusiai negali. Baltarusija ne pati karščiausia šalis ir labai priklauso nuo šilumos gamybos, kurios porekio negali padengti viena atominė elektrinė. Tačiau visiškai perkelti devynių milijonų valstybę į elektrinį šildymą taip pat yra utopinė užduotis.
Tuo pačiu metu respublikoje nuo TSRS laikų gerai išvystyta juodoji metalurgija. Išskirtinis jos bruožas yra tas, kad įmonės, neturėdamos savo anglies atsargų, įrengė lankines plieno lydymo krosnis, kurios vartoja daug elektros. Potencialiai Minskas gali dalį BelAE produkcijos nukreipti į savo realųjį sektorių, sukuręs palankias sąlygas tam tikrų pramonės šakų plėtrai ir su tuo susijusiam kitų gamybos įrenginių remontui ir modernizavimui.
Tačiau svarbiausiu koziriu gali tapti nesustabdomas ES siekis pereiti prie švarių energijos šaltinių.
Pavyzdžiui, Vokietija ėmėsi staigaus alternatyviosios energijos vystymosi kurso. Birželio viduryje buvo paskelbta Nacionalinė vandenilio strategija, pagal kurią Berlynas vien pirmajame etape išleis devynis milijardus eurų vandenilio išgavimo ir naudojimo technologijų plėtrai. Strategija reiškia, kad iki 2030 m. šalis vandenilio pagrindu gamins iki penkių gigavatų elektros energijos, o dar po dešimties metų šis skaičius turėtų padvigubėti. Rugpjūčio pradžioje tapo žinoma, kad Vokietijos vyriausybė investavo 89 milijonus eurų į dujų chemijos komplekso statybą netoli Hamburgo.
Tuo pačiu metu Vokietija visiškai neatsisako importuoti naujos kartos kuro. Būtent čia atsiveria pagrindinis galimybių langas Baltarusijos atominei elektrinei.
Vienas iš paprasčiausių vandenilio išgavimo būdų — vadinamasis gamtinių dujų reformingas. Tam naudojami garų konversijos ir katalizinio oksidavimo metodai. Nesigilindami į nereikalingas detales, pasakysime, kad tam reikalingos dvi sąlygos: žaliavų prieinamumas ir daug laisvos ir, pageidautina, nebrangios elektros energijos.
Antrąjį Rusijos ir Baltarusijos tandemas jau turi. Tai yra visiškos blokados atveju, norint, kad projektas veiktų ir pasiteisintų, reikės išspręsti atitinkamos gamyklos, esančios visai šalia dujotiekio "Jamal — Europa" — neišsenkančio metano šaltinio — statybos klausimą.
Ne pasakyčiau, kad tai bus lengva ir paprasta, tačiau teikiamų paslaugų spektro išplėtimas dar niekam netrukdė. O visi, kas nenori pirkti pigios baltarusiškos produkcijos, pirks brangią vokišką, įskaitant ir pagamintą iš Rusijos vandenilio.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija