Tačiau latviai užsispyrė, nes tai ekonomiškai naudinga (čia, Lietuvoje, politika dažniausiai svarbesnė už ekonomiką). Lietuviai nusivylė, ir iš situacijos nebuvo matyti, kad Ryga galėtų persigalvoti.
Bet staiga Latvijos premjeras pareiškė, kad šalis sustabdys elektros prekybą su Baltarusija, jei pradės veikti Astravo AE. Vilniui toks kaimynų sprendimas akivaizdžiai buvo netikėtas, bet jam greitai rastas paaiškinimas.
Kaip pažymėjo Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda: "Džiaugiuosi kolegų ir mūsų brolių latvių sprendimu, jis yra logiškas ir svarbiausia, aš tikiuosi, kad jis nuties kelius į sklandesnį sinchronizacijos projekto įgyvendinimą. Dabar prisidėjo dar ir politinis aspektas, ir manau, kad suteikti ekonominių dividendų režimui, kuris muša ir persekioja žmones, būtų labai sudėtinga demokratiškai valstybei".
Savo ruožtu Lietuvos energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas pasakė: "Aš vertinu labai paprastai — tai regioninis Baltijos valstybių atsakas į "skaldyk ir valdyk" politiką, kuri dažnai buvo naudojama prieš Baltijos valstybes. Tai yra mūsų solidarumo pavyzdys".
Tokiu būdu, manytina, kad latviai pagaliau prisiminė baltiškos vienybės idealus, suprato baltarusiškos elektros boikoto svarbą Baltijos šalių elektros sistemų sinchronizacijos su Europa procesui (pasitraukiant iš BRELL sistemos) ir negalėjo ignoruoti Lukašenkos režimo veiksmų Baltarusijoje.
Kaip ten bebūtų, reikėtų džiaugtis. Bet Lietuvoje juntama tam tikra įtampa. Viskas dėl to, kad Latvijos premjeras dar pareiškė: "Tai neatmeta galimybės, kad mes toliau prekiausime (pirksime ir parduosime) elektros energija iš Rusijos". Kitaip tariant, Vilnius nerimauja dėl to, kad Astravo elektra pateks į Latviją, o po to ir į Lietuvą per Rusiją. Ir manytina, kad tokia prielaida turi pagrindo.
Pirmiausia, sunku patikėti, kad Ryga ilgą laiką laikėsi ekonomiškai pagrįstos pozicijos, o po to staiga nusprendė ją pakeisti. Priežastis turėjo būti rimta. Latvijos premjeras, tarsi patvirtindamas Nausėdos žodžius, pareiškė: "Atsižvelgdami į įvykių raidą Baltarusijoje ir iš to išplaukiančius branduolinio saugumo klausimus, mes nusprendėme, jog jei bus paleista Baltarusijos AE Astravo rajone, tai mes nutrauksime elektros energijos prekybą su Baltarusija".
Tai reiškia, kad Latvija greičiausiai susidūrė su dideliu tarptautiniu spaudimu įvykių Baltarusijoje kontekste ir buvo tiesiog priversta koreguoti savo pragmatišką požiūrį į bendradarbiavimą su ja. Todėl padarė minėtą pareiškimą. Tačiau papildomas komentaras dėl Rusijos reiškia, jog ji ir toliau planuoja gauti pigią elektrą, net jeigu tai bus perparduota Astravo AE produkcija.
Tokiu būdu ir nacionalinis demokratinis veidas išsaugotas, ir į regioninės bei bendraeuropinės vienybės idealus atsižvelgta, ir ekonominė nauda užtikrinta. O ką tuomet daryti Lietuvai?
Pirmas variantas — bandyti aktyviai tikrinti, kokios kilmės yra iš Latvijos perkama elektra, kad nebūtų pažeistas įstatymas, draudžiantis Astravo AE produkcijos importą. Tačiau, galbūt, pasikartos istorija su rusiškomis suskystintomis dujomis (SGD).
Pastaruoju atveju galima priminti, kad, kai 2019 m. paaiškėjo, jog Lietuva perka SGD iš Rusijos, Vaičiūnas pasakė, kad viskas dėl tarpininko, kuris nenurodė tikrojo pardavėjo. Toliau būtų logiška nutraukti tokią prekybą, bet šiais metais energetikos ministras net po žvalgybos perspėjimo, kad SGD importas iš Rusijos per Klaipėdos uostą kelia riziką šalies energetinei nepriklausomybei, pažymėjo, jog jis nėra didelis ir todėl kol kas nepavojingas. Be to, jo ribojimas, anot Vaičiūno, galėtų lemti konkurencijos teisės pažeidimus. "Bet situaciją, be abejo, stebime", — nuramino ministras.
Tai reiškia, kad pavojingų rusiškų suskystintų dujų Lietuva pirkti lyg ir neturėtų, bet... truputį gali. Turbūt todėl, kad to kažkam reikia. Tad ar nebus taip, kad Astravo AE produkcija irgi pateks į Lietuvą (per Latviją), nes Vilniuje niekas "nepastebės", kad pažeidžiamas įstatymas? O jeigu tiesa išaiškės, energetikos ministras gali pasakyti, kad formaliai nieko negalima padaryti ir kad truputis baltarusiškos elektros esminio poveikio Lietuvos energetiniam saugumui neturi.
Tokiu būdu, Latvijos sprendimas nepirkti Baltarusijos elektros gali būti tik gudrus manevras naujų tarptautinių aplinkybių kontekste, ir Lietuvai situacija dėl jo iš esmės gali nepasikeisti. Tuo pat metu sudėtingesnė schema (Baltarusija–Rusija–Latvija) gali net padėti kažkam joje paslėpti pigios Astravo AE produkcijos importo galus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
