Sekmadienį Tadžikistane vyks prezidento rinkimai, tačiau beveik 28 metus valdžioje esančiam Emomaliui Rahmonui jokių sukrėtimų nenusimato: niekas nenori grįžti į 90-ųjų pirmosios pusės pilietinį karą. Tačiau Moldovoje, kur prezidentas bus išrinktas lapkričio 1 dieną, rinkimų rezultatai gali sukelti neramumus, nes per daug jos elito nėra patenkinti prezidento Dodono požiūriu į Rusiją. Pati Rusija tai, kas vyksta buvusiose TSRS respublikose, stebi su didžiausiu dėmesiu ir nerimu, o visuomenė ieško atsakymo į klausimą, ką turėtume daryti su visomis šiomis problemomis: stebėti, įsikišti ar užbėgti įvykiams už akių?
Kritikos ir net panikos netrūksta: visi pralaimėjo, viskas prarasta, mus spaudžia iš visų pusių ir iš visur išstumia, lenda amerikiečiai, europiečiai, turkai, kinai... Kiek gyvensime be strateginių planų, tik gindamiesi? Bejėgė Užsienio reikalų ministerija, bejėgis Kremlius, drebantis elitas — bailiai, galvojantys tik apie savo egoistinius interesus, kalba apie nesikišimą kažkokias nesąmones, užuot spaudę visais frontais ir keldami prorusišką elitą buvusiose sovietinėse respublikose.
Tokios dejonės gerai skaitomos — lygiai taip pat, kaip prieš penkerius ar šešerius metus labai gerai buvo skaitomas begalinis "Putinas išdavė" arba "tuoj išsiduos" apie Donbasą. Nors jau tada buvo aišku, kad Krymas ir Donbasas yra ne pabaiga, o naujos kovos už Ukrainą etapo pradžia. Bet su kuo yra kovojama — tiek Ukrainoje, tiek visoje posovietinėje erdvėje? Su Vakarų (Rytų) "partnerių" gyvenamojo ploto Rusijos sąskaita plėtimu? Su vietos elitu, kuris deda visas pastangas, kad atskirtų savo šalis nuo Rusijos? Žinoma, ir su tuo, bet svarbiausia, kad mes kovojame su primestu ir tariamai "savu" požiūriu į Rusiją. Taip, būtent tai yra pagrindinis mūsų priešas.
Kitais metais sukaks 30 metų nuo TSRS žlugimo, ir daugelis vis tiek įvykį laiko palaiminimu. Atsirado nepriklausoma Rusija — be supuvusios komunistinės ideologijos, turinti įvairių laisvių (tikėjimas, kalba, verslumas, kelionės po pasaulį). Taip, 90-aisiais buvo sunku. Bet tada šalis palaipsniui išbrido iš duobės, dabar mes turime stiprią Rusijos valstybę, o kad pakraščiai išsibarstė, tai tik į gerą. Ukrainos, be abejo, gaila, bet likusioje dalyje neturėtų būti jokio sentimentalumo, tik akis už akį, nieko asmeniško. Toks Rusijos Federacijos, kaip "tikrosios" Rusijos, suvokimas yra gana įprastas, tačiau labai klaidingas.
"Tikroji" Rusija žlugo 1991 metais, ir visos tolesnės problemos tiek Rusijoje, tiek posovietinėje erdvėje yra tik šio žlugimo pasekmė. Taip, 1991 metais Rusija buvo vadinama TSRS ir daug kas nebuvo labai sąžininga Rusijos žmonių atžvilgiu, bet tai buvo rusų sukurta valstybė. Sukurta per tūkstantį metų istorinio kelio, kurio metu rusai įsikūrė tūkstančius kilometrų į rytus, šiaurę ir pietus. Rusija niekada nebuvo kolonijinė imperija, teritorijos išplėtimas ir kitų tautų aneksija (daug rečiau — užkariavimas) buvo objektyvus Rusijos žmonių ir jos valstybės augimo procesas.
Į Rusiją įžengusios tautos išsaugojo savo žemes, kultūrą ir gyvenimo būdą, o didžiulė Eurazijos valstybė suteikė joms ramų gyvenimą (todėl, kad tapo neįmanoma kovoti su kaimynais) ir pažangą. TSRS žlugimas nebuvo tik geopolitinė katastrofa, pirmiausia tai buvo tragedija tiek Rusijos žmonėms (kurie susiskaldė, ir tai jau nekalbant apie milijonus pabėgėlių ir naujakurių), tiek beveik visoms didžiosios, istorinės Rusijos tautoms.
"Visos kolonijinės imperijos išyra", — guodė Vakarų liberalai, atėję į valdžią 90-aisiais, sąmoningai ar iš nežinojimo lygindami Rusiją-TSRS su Britanijos ar Prancūzijos imperijomis, kurios turėjo užjūrio teritorijas, o ne su Kinija, daugiataute ir augančia, kaip Rusija, į plotį. Plėtokit savo Rusijos Federaciją ir nusiraminkit, buvo pasakyta. Ir tai buvo begėdiškas melas.
Nes Rusijos Federacija negali vystytis savaime — tai tik dalis istorinės Rusijos. Galima, žinoma, atsisakyti savo istorijos, bet tada nėra atsakymo į klausimą, kodėl Ukraina, tai yra, ta vieta, iš kur Rusija prasidėjo, gali būti nepriklausoma valstybė, o Dagestanas ar Tolimieji Rytai — ne. Dabartinė Rusija Rusijos Federacijos pavidalu tiesiog neturi pasirinkimo: ji gali būti arba visateisė istorinės Rusijos — TSRS — tąsa, arba jos iš viso nėra.
Ir tai nėra koks nors revanšizmas, o tiesiog Rusijos istorijos dėsnių supratimas. Tai yra mūsų pareiga savo protėviams ir palikuonims, mums patiems to reikia — tiems, kurie jaučiasi priklausantys Rusijos civilizacijai, Rusijos istorijai ir Rusijos žmonėms. Ir visoms toms tautoms, kurios susiejo likimą su rusais ir savo valstybe, nepaisant to, kur jos dabar yra, kaip Rusijos dalis ar nepriklausomų valstybių pavidalu.
Nepriklausomų, be abejo, kabutėse, nes visa posovietinės istorijos patirtis rodo, kad buvusioms sovietinėms respublikoms nepavyksta sėkmingai kurti nepriklausomos valstybės. Baltijos šalys tapo Europos Sąjungos dalimi — tai yra, jos tiesiog pakeitė geopolitinę priklausomybę.
Ukraina, kaip ir Moldova, yra įstrigusi tarp Rusijos ir Vakarų. Užkaukazė, turinti daugiatautę sudėtį ir teritorinius ginčus, gyvena uždelsto konflikto ir keršto troškimo situacijoje. Ir, kaip matome dabar Karabache, įšaldytas konfliktas bet kurią akimirką gali įsiliepsnoti į visavertį karą. Išstumta iš TSRS, Centrinė Azija pateikia pavyzdžių apie šalis, priklausomas nuo vienintelio lyderio (dažniausiai tėvo-valstybės įkūrėjo), arba trumpalaikius nestabilius darinius, tokius kaip Kirgizija.
Konkrečios buvusių sovietinių respublikų žlugimo priežastys kiek skiriasi, tačiau bendrai jos yra vienodos. Trūksta valstybės kūrimo patirties, kuri yra įgyjama ne šiaip sau, o yra natūrali savybė ir tos ar kitos tautos istorinio kelio pasekmė. Net tokios sėkmingos valstybės kaip Baltarusija ar Kazachstanas nėra neapsaugotos nuo rimčiausių krizių, o išorinės intrigos čia atlieka mažesnį vaidmenį nei vidinės problemos (tėvo-steigėjo nuovargis ar jo mirtis). Nacionalinis elitas gali būti tiek savarankiškas, kiek jam patinka, orientuotas į Rusiją arba, atvirkščiai, tolstantis nuo Rusijos, tačiau iš esmės viskas priklauso nuo vienintelio autoritetingo lyderio, po kurio pasitraukimo valstybės tampa pažeidžiamos.
Be to, nepavykusios valstybės rizikuoja įklimpti tiek į vidaus suirutę, tiek į konfliktus su kaimynais (o Karabachas yra tik vienas, nors ir ryškiausias pavyzdys). Posovietinės respublikos turi paprastą pasirinkimą — įsitvirtinti Rusijos orbitoje ir su ja susikurti vieną geopolitinę erdvę, tai yra, regioninę sąjungą (ekonominę ir karinę), arba pasiduoti išorinėms pagundoms ir pakeisti geopolitinę orientaciją. Vienintelė problema yra ta, kad antruoju atveju jos ne tik neturės subjektyvumo ir savarankiškumo, bet padidės konfliktų su kaimynais ar net dezintegracijos rizika.
O Rusija, tiesą sakant, neturi kito pasirinkimo: reikia rinkti, atkurti savo erdvę, grįžti į pagrindinį Rusijos istorijos kelią. Štai ką Vladimiras Putinas ir jo bendražygiai daro daugelį metų — be nereikalingų viešųjų ryšių ir triukšmo. Eurazijos ekonominė sąjunga ir KSSO yra tokie surinkimo to, kas prarasta, instrumentai — neatsitiktinai Ukrainos tariamas posūkis iš ES į Eurazijos sąjungą 2013 metų pabaigoje sukėlė tokią aršią Vakarų ir į Europą orientuoto Ukrainos elito reakciją.
Akivaizdu, kad Rusijos išstūmimas iš posovietinės erdvės yra tarp svarbiausių atlantistų užduočių, tačiau tai yra natūralus šimtmečių senumo Rusijos sulaikymo politikos tęsinys ir jokiu būdu negali paveikti Rusijos planų. Priešingai, būtent supratimas apie tai, kad neįmanoma palikti posovietinės erdvės, tai yra, atmesti istorinės Rusijos, yra visos mūsų geopolitinės strategijos ir iš tikrųjų Rusijos civilizacijos gyvenimo strategijos pagrindas.
Tačiau buvusios TSRS tautoms orientacija į Rusiją yra vienintelė įmanoma sėkmingos ateities forma — kitaip jos bus įklimpusios į tarpvalstybinius konfliktus, tarpvalstybinius karus arba bus paverstos barjerais prieš "Maskvos plėtrą".
Rusai ne tam kūrė savo valstybę tūkstantį metų, kad nesugebėtų — ne pirmą kartą — atkurti, sujungti tai, kas jos oponentams atrodė kaip atplaišos. Ir Rusija jau yra nugalėjusi ne vieną tokį priešą — nėra abejonių, kad ji įveiks ir dabartinius. Išlyginusi Rusijos istorijos kreives.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.