VILNIUS, spalio 13 — Sputnik. Baku ir Jerevanas kaltina vienas kitą dėl paliaubų nesilaikymo. Abi pusės patiria nuostolių. Derybos tęsiasi tebevykstant kovai. Kokį diplomatinį žaidimą žaidžia azerbaidžaniečiai ir armėnų politikai — RIA Novosti autoriaus Antono Lisicyno straipsnyje.
Sunkios kovos
Spalio 12 dienos popietę karo veiksmai įsiplieskė iš naujo. Azerbaidžano armija atakuoja, sakė nepripažintos Kalnų Karabacho Respublikos prezidento atstovas Vagramas Pogosianas.
Jerevanas ir toliau teigia, kad Ankara yra susijusi su konfliktu.
"Armėnijos kariuomenė dalyvauja sunkiose kovose su kelis kartus pranašesnėmis Turkijos ir Azerbaidžano pajėgomis, kurias palaiko Turkijos oro pajėgos, žvalgybos ir kitos sistemos, daugybė samdinių, teroristų ir privačių karinių kompanijų", — socialiniame tinkle rašė Armėnijos gynybos ministerijos spaudos sekretorius Orcrunas Ovanesianas.
Baku kaltina Jerevaną. "Siekdami atgauti prarastas Armėnijos ginkluotųjų pajėgų dalinių, nepaklūstančių humanitarinei paliaubai, pozicijas, keletą kartų mažose grupėse bandė pulti Azerbaidžano kariuomenės pozicijas", — rašome Azerbaidžano gynybos ministerijos tinklalapyje.
Azerbaidžano daliniai laiko "prieš kelias dienas išlaisvintą" Hadrutą, o informacija, kad šis miestas tik šturmuojamas, yra "Armėnijos dezinformacija", sakoma Baku.
Diplomatų santūrumas
Naktį iš penktadienio į šeštadienį po dešimties valandų derybų Maskvoje Armėnija ir Azerbaidžanas pasirašė paliaubų susitarimą. Kaip pabrėžė Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, tai pasiekta Rusijos prezidento Vladimiro Putino, Azerbaidžano Respublikos prezidento Ilhamo Alijevo ir Armėnijos Respublikos ministro pirmininko Nikolo Pašiniano pastangomis.
Šalys, visų pirma, susitarė dėl faktinio paliaubų nuo spalio 10 dienos, 12:00 val., humanitariniais tikslais apsikeičiant karo belaisviais, sulaikytais asmenims ir mirusiųjų kūnais, tarpininkaujant ir pagal Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto taisykles. Dėl karo veiksmų sustabdymo sąlygų nuspręsta susitarti vėliau.
Be to, abi šalys pareiškė, kad tarpininkaujant Minsko grupės pirmininkams, Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) pradėjo esmines derybas "remdamasi pagrindiniais konfliktų sprendimo principais, kad kuo greičiau būtų pasiekta taika".
Diplomatai buvo daugiau nei santūrūs, tačiau ekspertai taip pat buvo atsargūs. Azerbaidžano politologas Ahmedas Ali susitarimą įvertino kaip sėkmingą Rusijos diplomatiją: "Jei Ženevoje ESBO Minsko grupės pirmininkai galėjo pamatyti tik Azerbaidžano užsienio reikalų ministrą Džeichuną Bairamovą, tai Maskva savarankiškai susodino abu ministrus prie derybų stalo ir perėmė kitų Minsko grupės pirmininkų (JAV ir Prancūzijos) iniciatyvą".
Tačiau jis atkreipė dėmesį ir į tokio tarpininkavimo sunkumus, kaip rodo bent jau derybų trukmė.
Armėnų ekspertas Narekas Galstianas nemato galimybės įtraukti Turkiją tarpininkauti Minsko grupėje perspektyvų — tokia iniciatyva buvo pasiūlyta Baku. Ankara, pasak Galstiano, nėra pajėgi užtikrinti reikiamą nešališkumo lygį, skirtingai nei Maskva.
Baku ir Jerevanas nuspėjamai kaltina vienas kitą sulaužius paliaubas. Alijevas apgailestavo, kad neišsipildė Baku viltys dėl Jerevano noro išspręsti konfliktą diplomatinėmis priemonėmis.
"Deja, mes to nematome: iškart po paliaubų režimo įsigaliojimo Armėnija šiurkščiai pažeidė susitarimą", — sako Azerbaidžano lyderis.
Pasak jo, Armėnijos kariuomenė Azerbaidžano miestą Gendžę atakavo raketų ir artilerijos ugnimi, dėl ko žuvo ir buvo sužeisti civiliai.
Panaši retorika girdima ir iš kitos pusės.
"Nepaisant to, kad Baku, pažeisdamas paliaubų susitarimus, tęsia agresiją prieš Arcachą [nepripažintą Kalnų Karabacho Respubliką — Sputnik], Jerevanas vykdo susitarimus, pasiektus po užsienio reikalų ministrų susitikimo Maskvoje", — pabrėžė vyriausiasis Armėnijos ministro pirmininko patarėjas.
Pertrauka kritikai
Rusijos tarptautinių reikalų tarybos ekspertas Kirilas Semionovas atkreipia dėmesį į tai, kad Azerbaidžanas parodė savo pasirengimą bendrauti su Maskva.
"Baku mano, kad "Minsko formatas", kur tarpininkauja Rusija, Prancūzija ir Jungtinės Valstijos, palieka Azerbaidžaną be paramos. Todėl Azerbaidžanas yra labiau suinteresuotas pakviesti Ankarą nei pati Ankara, — samprotavo jis. — Tada labai tikėtinas tampa Libijos ar Sirijos scenarijus, kai Turkija atlieka svarbų vaidmenį".
Rusijos politinis strategas Armenas Asrianas pažymi, kad vidaus politika daro įtaką Jerevano derybinėms pozicijoms. Anot jo, atėjus dabartiniam ministrui pirmininkui į valdžią, konfliktai Armėnijos visuomenėje paaštrėjo, o karo veiksmų atnaujinimas jų nesusilpnino.
"Karo metu dauguma Pašiniano oponentų paskelbė savotiškas "vandenines paliaubas" — pertrauką kritikai jo adresu. Deja, ne visi jo šalininkai norėjo sekti šiuo pavyzdžiu", — aiškina jis.
Alijevui tenka atremti agresyvią visuomenės nuomonę, priduria ekspertas, o kartu ir išorinį spaudimą.
Ankara tiki, kad dabar atsivėrė diplomatinių žaidimų galimybių langas, tęsia Asrianas. Visi išoriniai Karabacho konflikto dalyviai yra išsiblaškę dėl savo problemų, o Turkija bandys "išspausti iš to maksimumą".
Rusijos ekspertas Kaukazo klausimais Nurali Gasimovas mano, kad dauguma šalių nebevykdo aktyvių karo veiksmų.
"Kiek galiu spręsti remdamasis iš ten gaunama informacija, tai yra poziciniai mūšiai. O fronto linijos ataskaitos reikalingos šalims, norint pasiekti palankesnes derybines pozicijas. Manau, kad tikras vaizdas paaiškės per dvi ar tris dienas", — sakė "RIA Novosti" pašnekovas.
Tačiau, jo nuomone, pranešimai apie mūšius Hadrute yra patikimi.
"Tai yra pagrindinis Karabacho taškas, leidžiantis kontroliuoti prieigą prie tokių gyvenviečių kaip Šuša ir Chodžavendas (Martunis)", — patikslina jis.
Karabacho konfliktas virto karu, nes diplomatija pasirodė bejėgė dėl vidaus politikos ypatumų tiek Armėnijoje, tiek Azerbaidžane, priduria ekspertas.
"Vadinamieji Karabacho spąstai tapo spąstais abiem šalims. Politikai tai supranta. Armėnijos lyderis supranta, kad bet kokios nuolaidos bus suvokiamos skausmingai, be to, labai lengva užklijuoti priešo ir išdaviko etiketę. Alijevas prisimena ir pirmųjų Azerbaidžano prezidentų Elčibėjaus ir Mutalibovo, kurie prarado valdžią dėl pralaimėjimų Karabacho kare, likimą. Azerbaidžano visuomenės susierzinimas augo dėl daugelį metų trukusių, bet bevaisių derybų. Pretenzijos valdžiai kilo ne tik dėl ekonominių sunkumų, nors ir dėl jų, bet ir dėl to, kad nebuvo jokios pažangos sprendžiant Karabacho problemą", — paaiškina Gasimovas.
Dar prieš derybas Maskvoje Azerbaidžano prezidentas sakė, kad padėtis jau kitokia. "Aš pakeičiau status quo. Ten, mūšio lauke. Nebėra status quo", — sakė Alijevas, kreipdamasis į piliečius.
O Baku tai jau yra pergalė vidaus politikoje. "Alijevui nuolatinės kalbos apie esamą padėtį ir jos nekintamumą buvo tolygios mirčiai, jam tai yra proveržis", — įsitikinęs Gasimovas.
Pašinianui teks klausytis daugybės kritikos šalies viduje, nes atėjęs į valdžią jis negailėjo populistinių pažadų. "Armėnijos ministras pirmininkas reikalavo, kad taikos susitarimai būtų priimtini trims šalims — Baku, Jerevanui ir Stepanakertui. Tačiau tam reikia nutraukti derybų formatą Minsko grupėje, kur dalyvauja tik Armėnijos ir Azerbaidžano prezidentai", — aiškina Gasimovas.
Pašinianas savo pareiškimuose turėjo būti toks radikalus, kad susilpnintų vadinamojo Karabacho klano įtaką Armėnijos politikoje. "Baku niekada nepakeitė savo pozicijos: derybose yra tik dvi pusės. Devintajame dešimtmetyje NKR delegacija dalyvavo, bet kaip Armėnijos atstovai. Nuo 1998 metų Robertas Kocharianas, kaip Karabacho išeivis, šia prasme buvo tinkamas visiems: jis įkūnijo Karabachą Armėnijos visuomenei ir oficialiai atstovavo Jerevanui", — priduria kaukaziečių ekspertas.
Štai kodėl derybų formų nekintamumas buvo paminėtas bendrame Maskvos pareiškime. Akivaizdu, kad šalys ieškos bendros kalbos Minsko grupėje.