VILNIUS, spalio 17 — Sputnik. Reguliarus skrydis, šaudymas viduje, sprogimo grėsmė ir stiuardesės mirtis — prieš 50 metų Lietuvoje gimę tėvas ir sūnus Pranas ir Algirdas Brazinskai užgrobė sovietinį keleivinį lėktuvą An-24, reikalaudami juos nugabenti į Turkiją. Įgula pakluso. Pagrobėjai nepatyrė pelnytos bausmės, o po kelerių metų išvis pabėgo į JAV. Sovietų valdžiai taip ir nepavyko pasiekti jų ekstradicijos. Apie įvykių raidą ir tolesnį pagrobėjų likimą skaitykite RIA Novosti autoriaus Nikolajaus Protopopovo straipsnyje.
"Karininkas" ir paauglys
1970 metų spalio 15 dieną An-24, kaip įprasta, atliko pusvalandžio trukmės skrydį maršrutu Batumis–Suchumis. Lėktuve buvo keturiasdešimt keturi keleiviai ir penki įgulos nariai. Staiga karininko uniforma apsirengęs vyras, skridęs su savo paaugliu sūnumi, pas save pasikvietė stiuardesę — devyniolikmetę Nadeždą Kurčenką — ir įteikė jai popierinį voką, kad ši perduotų orlaivio vadui.
Mergina iškart įtarė, kad kažkas negerai. Ji atidarė paketą ir perskaitė užrašą: teroristas įsakė pilotams pakeisti maršrutą ir nutraukti radijo ryšį su antžeminėmis tarnybomis. Priešingu atveju visi mirs. Tais metais nebuvo aiškių nurodymų, kaip elgtis tokiose situacijose. Nadežda puolė prie kabinos.
"Pareigūnas" ir jo sūnus griebė šautuvus ir pistoletus. Kurčenka užstojo jiems kelią, bandė atimti ginklą. Pasigirdo šūviai. Stiuardesė krito. Paauglys šovė keleivių, kurie skubėjo padėti skrydžio palydovei, kryptimi. Laimei, kulkos į nieką nepataikė, jos tiesiog pažeidė apdangą. Žmonės grįžo į savo vietas. Norėdamas dar labiau įbauginti, paauglys atlapojo apsiaustą ir parodė prie diržo pririštas granatas.
Tuo tarpu Brazinskas vyresnysis įsiveržė į pilotų kabiną ir vėl pradėjo šaudyti. Vėliau lėktuvo apdangoje buvo suskaičiuota apie dvidešimt skylių. Orlaivio vadas Georgijus Čachrakija buvo sužalotas, kulka pažeidė jam stuburą, taip pat buvo sužeistas šturmanas ir skrydžio mechanikas. Antram pilotui pasisekė: kulka įstrigo sėdynės atloše. Grasindami susprogdinti lėktuvą, Brazinskai įsakė įgulai vykti į Turkiją.
Lakūnai bandė tempti laiką ir nusileisti sovietiniame kariniame aerodrome, tačiau banditai greitai suprato jų planą ir privertė įgulą vėl kilti. Nenorėdami būti sušaudyti Turkijos oro gynybos ginklais, pilotai perdavė SOS signalą. Lėktuvas kirto sieną nedideliame aukštyje ir nusileido Trabzono oro uoste.
Gydytojai padėjo sužeistiesiems, o kitą dieną visi TSRS piliečiai ir mirusios stiuardesės kūnas buvo pristatyti į gimtinę. Mergina po mirties buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu ir palaidota Suchumyje. Po dvidešimties metų motinos prašymu palaikai buvo perkelti į Udmurtiją, jų gimtąjį Glazovą.
Pabėgimas į JAV
Brazinskai pasidavė vietos policijai. Turkija, nepaisant daug dienų trukusių derybų per Užsienio reikalų ministeriją, jų neišdavė sovietų valdžiai. Turkai nusprendė patys ištirti įvykį ir teisti nusikaltėlius pagal savo įstatymus.
Lėktuvo pagrobimas buvo laikomas netyčiniu, nes Brazinskas primygtinai tikino užgrobęs An-24 dėl persekiojimo baimės, sąlygotos sukilėliško judėjimo palaikymo Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu ir po jo. Be to, stiuardesės nužudymu jis apkaltino lėktuve buvusius ginkluotus sargybinius, kurie esą pradėjo šaudyti. Vyresnysis Brazinskas nuteistas kalėti aštuonerius metus, jo sūnus Algirdas gavo dvejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Pranas atliko tik pusę bausmės termino. 1974 metais jam buvo suteikta amnestija ir kalėjimo bausmė buvo pakeista į namų areštą. Brazinskai apsigyveno Stambule, o 1976 metais jie kreipėsi į Amerikos ambasadą dėl politinio prieglobsčio. Tada jiems nesuteikė leidimo.
Nepaisant to, jie išvyko į Kanadą per Italiją ir Venesuelą. Kuro pildymo metu Niujorke, abu išlipo iš lėktuvo ir nelegaliai liko JAV. Pagal vieną versiją, jų pabėgimą surengė Turkijos valdžia, nenorėdama aštrinti santykių su Maskva.
Naujas gyvenimas
Amerikiečiai sulaikė nelegalius migrantus, tačiau jų neišdavė TSRS. Priešingai, jie padėjo įsikurti naujoje tėvynėje. Antitarybiškai nusiteikusius Brazinskus taip pat aktyviai palaikė vietos lietuvių išeivija. Netrukus Pranas ir Algirdas gavo ir leidimą gyventi JAV, ir naujus vardus — Frank'as ir Albert'as Victor'as White'ai.
Jie apsigyveno saulėtoje Kalifornijoje, prisijungė prie antisovietinio judėjimo ir parašė knygą apie "sovietinę Lietuvos okupaciją". Tačiau susidomėjimas jais netrukus išnyko. Rėmėjai nebepadėjo, o įsteigtas šeimos paramos fondas buvo tuščias. Norėdami susimokėti už nedidelį butą Santa Monikoje, tėvas ir sūnus turėjo tapti meistrais.
Bet Pranas ir toliau kovojo su sovietiniu režimu. Jo psichika buvo sutrikusi. Palaikydavo praeivius KGB agentais, elgėsi agresyviai su kaimynais, puolė žmones kumščiais ir ginklais.
Didžiojo Tėvynės karo metu Brazinskas bendradarbiavo su vokiečiais. Tiesa, karo veiksmuose jis nedalyvavo — tarnavo pontono brigadoje. Galbūt todėl po karo jam pavyko išvengti rimtų kaltinimų. Su sūnumi persikėlęs į Uzbekistaną, Brazinskas užsiėmė spekuliacija: pirkdavo Lietuvoje deficitines prekes ir trigubai brangiau perparduodavo. Jis nusprendė pabėgti iš TSRS sukaupęs padorų kapitalą ir patekęs į KGB akiratį.
Pranas mirė nuo savo paties sūnaus rankų 2002 metais. Ginčo metu Algirdas svarmeniu stipriai trenkė tėvui į galvą. Žudikui teismas skyrė dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmę.