Enciklikoje "Visi broliai" jis labai atvirai kalba apie šiuolaikinio — iš esmės vakarietiško — pasaulio bruožus tarptautiniame, valstybiniame ir individualiame lygyje. Patartina susipažinti su visu dokumentu. Čia bus pabandyta užfiksuoti ir įvertinti pagrindinius jo momentus.
Globalizacija — blogis
Iš karto reikia pažymėti, kad brolybės šiandien, anot popiežiaus, yra nedaug. Tarptautinėje arenoje vis dar plėtojama liberalios globalizacijos idėja, kuri turi dvigubą neigiamą efektą. Pirma, paverčia žmones individualistinias vartotojais, kurie gali padaryti bet ką, kad gautų naują "iPhone" modelį. Antra, faktiškai padalina pasaulį į dvi dalis — vadinamąjį "auksinį milijardą" ir visus likusius, kuriuos galima išnaudoti (o jeigu reikia, ir naikinti) be jokio gailesčio.
Kitaip tariant, žmogaus teisės daugiau ar mažiau galioja tik "saviems". Tačiau net pastarieji šioje sužverėjusio liberalizmo (kapitalizmo) sistemoje vertinami ne kaip gyvi organizmai, o kaip materialūs gamybos vienetai, kuriuos, jeigu jie nenaudingi (nepelningi), galima lengvai išmesti. Pranciškus vadina tai "besieliu pragmatizmu", kurio pagrindinis tikslas — skaldyk ir valdyk, kad galėtum dar labiau praturtėti ir politiškai dominuoti kitų sąskaita.
Tuo pat metu popiežius pabrėžia, kad tiesa tiems veikėjams tik tai, kas jiems tinka. Todėl jie gali pateisinti bet kokį karą ar teroristinę veiklą, jeigu ji atitinka jų interesus (kaip pavyzdį galima pateikti Vakarų politiką Sirijoje). O tokie terminai kaip demokratija, laisvė ar teisingumas šiuolaikiniame pasaulyje, anot Pranciškaus, prarado idėjinį svorį, tapę manipuliacijų objektu.
Atskirą dėmesį jis atkreipia į tai, kad kai kurios tautos pačios atsisako savo tapatybės pagrindų bei suvereniteto ir aklai tarnauja tiems, kurie jas paprasčiausiai išnaudoja (tiesą pasakius, labai primena Ukrainos ir Lietuvos santykių su JAV situaciją).
Apskritai, aukščiau minėta eksploatavimo schema, pasak Pranciškaus, anksčiau ar vėliau baigiasi konfliktu. Jokios istorijos pabaigos nėra (linkėjimai Fukujamai), ir šiandien, anot popiežiaus, iš esmės jau vyksta pasaulinis karas, kurio nestabdo branduolinis atgrasymas (realiai pastarasis — kol kas — apsaugo tik nuo globalios katastrofos...).
Tačiau nereikia manyti, kad problemų neturi pats "auksinis milijardas".
Nacionalizmas ir reliatyvizmo pavojus
Pranciškaus teigimu, karti istorija turėjo įtikinti žmoniją, kad integracija geriau už nacionalizmą. Buvo viltis, kad sėkmė lydės ES projektą. Tačiau šiandien situacija šioje srityje blogėja — daug kas vėl bando formuoti savo tapatybę per kito sugrėsminimą ir atmetimą. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia — žlunga transatlantinė vienybė, o ES viduje vis daugiau nesutarimų. Sakyti, kad Europos Sąjunga — tautų šeima, juokinga. Yra net kalbų, kad tai naujas tautų kalėjimas.
Dar blogesnė padėtis vakarietiškų visuomenių viduje. Ten politika daugiau ne idėjų dialogas, o populistinė viešųjų ryšių kova, kurioje "belaisviai neimami". Kitaip tariant, joje vyksta ne konstruktyvi konkurencija, o nulinės sumos žaidimas, kuriame gali išgyventi tik vienas (vienas politikas, viena nuomonė), o oponentas turi būti sunaikintas bet kokiu būdu.
Žūtbūtinė priešprieša yra tiek vertikali (elitas prieš plebsą), tiek horizontali (neapykanta elito viduje ir visuomenėje). Išskirtinai destruktyvų vaidmenį šiame kontekste, popiežiaus teigimu, atlieka socialiniai tinklai, kurie nekuria bendruomenės ir tik skatina atskirtį bei agresiją. Netikite, kad visa tai realu? Pažiūrėkite, kas dedasi Amerikoje.
Tačiau net ne tai blogiausia. Turbūt žiauriausias dalykas, anot popiežiaus, yra reliatyvizmo, kuris dekonstruoja tradiciją ir moralę, dekonstruoja žmogiškumą, ataka. Jos esmė — jokių objektyvių tiesų ir vertybių nėra, yra tik tai, ką patys nuspręsime.
Problema ta, kad nusprendžia (manipuliatyviai suformuoja nuomonę) ne dauguma paprastų žmonių, o tie, kurie kontroliuoja politiką ir ekonomiką. Ir nusprendžia jie, kad pirmoje vietoje turi būti idividualistinis materializmas, o ne kažkokios "transcendentinės nesąmonės" — jokio gėrio ir blogio, tik vartojimas (tie patys globalizacijos principai, tik valstybės lygiu).
Mes retai pažiūrime į pasaulį kompleksiškai. Kai visos jo blogybės vertinamos atskirai, kažkaip ramiau, bet kai viskas pateikiama kartu, sutikite — atrodo baisiai. Tačiau gyventi iliuzijoje blogiau, nei pamatyti ir suprasti tiesą. Todėl didelis ačiū Pranciškui už jo atliktą darbą. Kitas klausimas — ką daryti?
Pasaulio vyriausybės šešėlis
Pirmiausia, popiežius labai teisingai pažymėjo, kad dabartinę sistemą reikia ne tobulinti, o keisti. Tai reikėjo padaryti jau po Šaltojo karo pabaigos, paskui — po 2007–2008 metų krizės. Dabar fundamentalias permainas skatina koronavirusas. Tačiau niekas nesikeičia. O nesikeičia todėl, kad siauri grupiniai interesai, kuriems viskas tinka, nenori nieko keisti.
Tas pats koronavirusas yra puiki proga užsidirbti testų, kaukių, pirštinių gamintojams. O ką jau kalbėti apie pelnus, kurie nukris į reikiamas kišenes po vakcinų atsiradimo (tik tie rusai "niekšeliai" gadina visą reikalą, bet nieko — reikia įtikinti visus, kad jų vakcina — tai "Novičiok").
Kaip permainų receptą Pranciškus siūlo tradicinėmis vertybėmis paremtą vienybę ir brolybę tiek šalių viduje, tiek tarptautinėje arenoje. Kartu jis pabrėžia, kad vienybė (šeima, kompanija, valstybė, tarptautinė organizacija) turi būti suvokiama ne liberaliai (kaip atskirų vienetų visuma), o kolektyvistiškai (kaip vientisas darinys).
Tarptautiniu mastu popiežius siūlo sustiprinti JTO vaidmenį. Jis nelaidoja šios organizacijos. Tačiau kyla klausimas — ar jis neįvinioja į gražius žodžius diktatoriškos pasaulio vyriausybės idėjos. Galbūt, bet enciklikoje jis keletą kartų akcentuoja, kad yra prieš bet kokį ekonominį, politinį ir kultūrinį diktatą. "Aš tikrai nesiūlau autoritarinio ir abstraktaus universalizmo, sugalvoto ar suplanuoto mažos grupės ir pateikto kaip niveliavimo, dominavimo ir grobstymo idealo", — teigia Pranciškus, pabrėždamas, kad turi būti išvengta galios koncentracijos kelių šalių rankose.
Kodėl?
Su problemomis viskas aišku. Ir labai svarbu, kad jas suformulavo toks autoritetas kaip Romos popiežius (jeigu Vakarus taip sukritikuotų kas nors kitas, iš karto prasidėtų kalbos, kad tai Rusijos/Kinijos provokacija, propaganda ar melas). Tai, ką teoriškai reikia daryti susiklosčiusioje situacijoje, irgi akivaizdu (daugiau brolybės, moralės, žmoniškumo).
Lieka klausimas — kodėl popiežius paskelbė tokią griežtą encikliką, kuri faktiškai sulygina su žeme socioekonominį ir politinį Vakarų įvaizdį, ir kodėl padarė tai būtent dabar, dar pažadėdamas, kad Bažnyčia (o tai pasaulinio lygio galios centras) neliks nuošalyje?
Įdomus sutapimas. Pagrindinė globalizacijos, kurią "sudaužė" Pranciškus, architektė — Amerika. Ją dabar valdo Donaldas Trampas, kuris nuolat puola socializmą, ir kurį remia vietinė katalikų bažnyčia. Tuo tarpu popiežiaus enciklika kaip tik yra socialistinio pobūdžio, ir Europoje socialdemokratinės idėjos yra žymiai populiaresnės nei Jungtinėse Valstijose. Tokiu būdu, Pranciškus, galimai, nusprendė įsitraukti į JAV ir ES priešpriešą europiečių pusėje ir tapti vienu iš Europos savarankiškumo ramsčių.
O gal jo kreipimasis — tik "gerojo samariečio" raginimas žmonijai atsibusti...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.