VILNIUS, gruodžio 12 — Sputnik. Hiperkompiuteris yra 100 trilijonų kartų greitesnis nei šių dienų superkompiuteriai, arba, tarkime, dešimt milijardų kartų greitesnis nei "Sycamore" — hipermašina, kuri dirba "Google" sistemose. Naujasis kinų stebuklas atrodo kaip imperatoriaus Ši Huangdi terakotinė armija — didelė salė su daug identiškų stovinčių konstrukcijų, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Teoriškai pirmoji reakcija į šias naujienas iš JAV, kaip geopolitinio Kinijos varžovo, turėtų būti tokia: Pekino galimybė sukurti daug naujų superraketų ir kovinių superlazerių išaugo, jau nekalbant apie ryšio blokavimus ir pan. Taip, jie tikriausiai taip mano iš pradžių, bet sako, kad stebina visiškai kiti dalykai: totalitarinis režimas žengia dar vieną žingsnį link technologinio pranašumo, dėl kurio visi šalies piliečiai (o paskui ir visas pasaulis) galės bus stebimas naudojant pažangias veido atpažinimo ir sekimo sistemas. Tai režimas, suteikiantis visiems (remiantis stebėjimo rezultatais) "socialinius reitingus", be kurių jie nebus įdarbinti ar įleidžiami į traukinį. Įsivaizduokite, kaip ši "skaitmeninė koncentracijos stovykla" bus sustiprinta naujomis itin galingomis stebėjimo duomenų apdorojimo sistemomis. Štai toks baisus vaizdas.
Daug galima pasakyti apie tai, kas yra "skaitmeninės koncentracijos stovyklos" išradėjas. Pavyzdžiui... Na, gerai, Amerika dabar labai serga socialinėje ir politinėje srityje, vaizdas ten chaotiškas, todėl pažvelkime į gana ramią Didžiąją Britaniją su savo Londonu — vienu iš stebėjimo kamerų skaičiaus vienam gyventojui rekordininkų. Skaitėme "Daily Telegraph" medžiagą apie tai, kad britai gyvena draudimų ir sekimo šalyje, juos "užėdė" automobilių stovėjimo aikštelės, nukankino "sveikatos apsaugos fašistai" ir saugaus gyvenimo būdo kūrėjai, visi pažeidėjai patenka į DNR bazę, kuri iš pradžių buvo sukurta nusikaltėliams. Britai net negali turėti žirgo ar ponio be paso su nuotrauka (žinoma, turima omenyje arklio nuotrauka) ir medžioti su šunimis. Vyriausybė nuo 1997 metų sukūrė tris tūkstančius naujų draudimų, už trečdalio jų pažeidimą gresia kalėjimas.
Vyriausybė, beje, vis dar ta pati — Leiboristų partija, o minėta medžiaga — nuo 2009 metų. Nors ir neseniai "Reformuokime JK" partijos lyderis Naidželas Faradžas (Nigel Farage) pasisakė apie galingą žmonių kontrolės priemonių sukūrimą. Tai reiškia didinimą ir po 2009 metų.
Štai kam tai: gal koncentracijos stovykla — ne tik kameros ir kitos taisyklės ir draudimai, įgyvendinamų priemonių stebėjimo priemonės, bet ir patys draudimai, tiksliau, akivaizdus jų perteklius?
Bet grįžkime prie Kinijos. Tipiškas amerikiečių pokalbis apie šios šalies technologijas dabar atrodo taip: juk komponentai iš Jungtinių Valstijų (kol kas) stovi pačios baisiausios Kinijos stebėjimo sistemos, šiuo atveju Sindziango, šerdyje. Ten yra skaičiavimo centras, kuris per dieną gali apdoroti daugiau medžiagos nei žmogus per metus: įrašai iš kamerų, valstybiniai numeriai, praeivių veidai, jų maršrutai... Šimtas milijonų nuotraukų per sekundę... Tai vienas galingiausių tokių centrų pasaulyje. Bet kas nutiks, jei iš puslaidininkių centro bus atimta JAV? Na... tada po kelerių metų (pridėsime: arba anksčiau) Kinija ras kitų tiekėjų, bet greičiausiai, ji pati pagamins dar geresnius puslaidininkius.
Dar kartą pažvelgsime logiškai: Kinijos pranašumas yra nekoks, nes tokiu būdu bus sustiprinta visuotinės stebėsenos šalis. O ne todėl, kad tai neabejotinai padidina valstybės karinį potencialą.
Tai yra propaganda, tai smegenų apdorojimas pasauliniu mastu — bet kodėl propaganda šiuo konkrečiu klausimu pripažįstama svarbesnė už tą, kuri susijusi su kariniais pajėgumais? Ar todėl, kad kalba apie būsimą "skaitmeninę koncentracijos stovyklą", atrodo, yra raktas į žmonijos ateities nustatymą ir yra svarbesnis šimtams milijonų žmonių nei karinių galimybių palyginimas?
Tai yra, reikalas tas, kad šiandien Žemės gyventojams labiau rūpi jų kasdienio gyvenimo namuose klausimas nei bet kokių karinių susirėmimų perspektyvos: jų pačių "okupantai" gali pasirodyti baisesni už kitus. Tuo pačiu metu moralinę ir bet kokią kitą lyderystę ateities pasaulyje gaus ne tas, kuris išmoks geriau kontroliuoti žmones, bet tas, kuris padės jiems gyventi be šios kontrolės. Tai galima padaryti nustatant precedentus griežtoms stebėjimo riboms arba naudojant vėlgi naujas technologijas (kiekvienas radaras turi savo antiradarą). Kalbama ne tik apie valstybes, bet ir apie politines jėgas, kurios valstybėse ir visuomenėse įtvirtins visiško sekimo ir kontrolės neleistinumo principus. Jei Pekinas atspės, kokią naudą duoda pasaulinio "laisvės eksportuotojo" vaidmuo, jis iš to gaus daugiau naudos nei iš technologinio pranašumo.
Technologijos dabar leidžia bet ką, bet turėti galimybę daryti kažką — viena, o štai daryti — visai kas kita. Kiekvienas iš mūsų turime kumščius, kumščiu galima sulaužyti kaukolę (net ir pirštu, jei žinote taškus), tačiau tai nereiškia, kad kumščius naudojame tam.
Tačiau kur kas tinkamesnė yra kita paralelė — branduoliniai ginklai ir 1940-ųjų technologinės lenktynės dėl pirmumo juos įsigyjant. Taip, tai gali visiškai sunaikinti bet kurią šalį ar visą pasaulį, ir daugelis tai turi, bet kažkaip nuo 1945 metų nebuvo norinčių bandyti dar kartą. Tai, kad viena ar dvi valstybės šiandien įgyja fizinį sugebėjimą visiškai kontroliuoti visą visuomenę ir visą pasaulį — tokio pat masto situacija. Taip, galimybė yra ar bus. Bet sunaikinti žmonių visuomenę vienaip (branduoliniu) ar kitu būdu? Jau nekalbant apie tai, kad šiandien kalbama apie "skaitmeninę koncentracijos stovyklą", kurią valstybė gali sukurti... Bet kas sakė, kad tik valstybė? Tai (su policija ir kitais dalykais) yra atskaitinga kažkam... Ir tai tik vienas iš klausimų, kurį sukelia technologijų pažanga, kuri mus veda į visiškai naują pasaulį.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.