VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Jaučiama, kad Pekinas dar nespėjo iš tikrųjų atšvęsti šį pasiekimą ir paversti jį pasauliniu įvykiu: iki 2020 metų iškeltas tikslas buvo įvykdytas laiku, kad būtų visiškai panaikintas absoliutus skurdas. Apie tai rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Tačiau jei agentūros praneša, kad šią savaitę iš skurstančių apskričių sąrašo buvo išbrauktos paskutinės devynios — tai taip ir yra? Visiškas skurdas Kinijoje įveiktas?
Metų pradžioje skurstančių apskričių buvo 832. Paskutinės devynios buvo įsikūrusios pietvakarinėje Guidžou provincijoje. Prieš tai, praėjusiais mėnesiais visiškas skurdas įveiktas Sindziange, Sičuane ir dar keliose kitose provincijose.
Taip, tai yra pasaulinės reikšmės įvykis, jis dar labiau sustiprins Kinijos statusą, pavyzdžiui, Afrikoje, kur ji ir be to sėkmingai eksportuoja vystymosi technologijas į regionus, kurie atrodo beviltiškiausi. Nors ir be šių metų rekordų, ekspertai, pavyzdžiui, daktaras Matthias Holvortas iš JT maisto programos, šiomis dienomis pasauliui primena, kad Kinijai atitenka 70 procentų panaikinto pasaulio skurdo (daugiau nei 700 milijonų žmonių). Taip, iš tikrųjų šie skaičiai buvo žinomi jau seniai, iš įvairių leidinių ir dokumentų, ir jei Pekinas būtų kovojęs su skurdu dar metus ar dvejus, padėtis nebūtų labai pasikeitusi.
Tačiau tokiems įvykiams visgi įvykus, jie sukelia įvairių minčių įvairiems žmonės visame pasaulyje. Štai bent jau leidinys "Foreign Affairs", JAV: tai tik pradžia, kinams vis dar teks daug nuveikti, kad pagerintų milijonų gyvenimą... O kas ginčytųsi: teks. Ir kaip nesuprasti liūdnų amerikiečio jausmų, juk ne JAV sumušė rekordą.
Pirmoji mintis čia akivaizdi: tai tik figūra, tai yra sąlyginis dalykas, kažkas sugalvojo šią skaitmeninę ribą, o dabar ji buvo įveikta. Kinijos ekonomistai apskaičiavo, kad kraštutinis skurdas prasideda nuo žemesnės nei 4000 juanių per metus ribos. Beje, tose pačiose paskutinėse Guidžou apskrityse vidutinės metinės pajamos padidėjo iki 11 487 juanių arba 1740 JAV dolerių. Bet kažkam atrodys, kad tokios pajamos yra siaubingos. Svarbiausia, kad dabar kova tikrai prasidės ne nuo kraštutinio, o tiesiog nuo skurdo. Nes tai yra pats atvejis, kai tikslas — niekis, o judėjimas — viskas.
Čia, be abejo, įdomiausia yra technologijos, kai kurios iš jų galėjo suveikti tik Kinijoje, o dalis — kitur. Visiškas skurdas šalyje priešinosi, kaip matyti iš žemėlapio, sunkiai prieinamose vietovėse ir toli nuo plėtros centrų (pavyzdžiui, kalnuose). O efektyviausias kovos metodas dažniausiai pasirodė ten kelių tiesimas.
Taip pat buvo importuojamos tokios technologijos kaip "ryžiai - žuvis", tai yra mailiaus auginimas vandenyje, kuris dalį metų turėtų užlieti ryžių pasėlius. Taip pat — ryšys, be kurio neįmanoma atspėti, kokius produktus ir už kiek galima parduoti kaimyniniame mieste, jei ten, pasikartosime, atsirado kelias. Galiausiai — iš daugybės kiniškų keistenybių — kai kur ant namų kabino lenteles "skurstantis ūkis", tačiau tai reiškė, kad ūkis pastatė būtent šį namą už beprocentę paskolą, kurią išleido vietos plėtros ir skurdo mažinimo tarnyba. Tai yra reklama dėl keitimosi patirtimi: ateina kaimynai ir aptaria, kaip veikia ši technologija... Nors kai kuriose šalyse labiau įprasta pakabinti kitas lenteles, pavyzdžiui, "pavyzdinio turinio namai", mokyti tik remiantis gerais pavyzdžiais ir ignoruoti blogus.
Kova su skurdu Kinijoje vyko ne tik per pastaruosius 40 metų (tai yra po maoizmo), bet ir šimtmečius. Kitose šalyse ir civilizacijose vyko tas pats. Ir žmonija per šį laiką susiprato, kad kalbama apie problemą, kurios pagrindas — filosofija, tai yra žmonių ir tautų požiūris į tai, kas apskritai yra skurdas ir kokia yra vieno žmogaus ir visos visuomenės pastangų prasmė.
Ir čia labai tinkamai atrodo straipsnis, kuris buvo paskelbtas beveik tą pačią dieną, kai Pekinas paskelbė apie savo pasiekimą. Jis buvo paskelbtas Indijos laikraštyje "Pioner", tačiau jo autorė — amerikiečių rašytoja Janet Dailey, kuri netaria nė žodžio apie Kiniją, ji iš tikrųjų rašo apie tai, kodėl trampizmas dabar gyvuos amžinai. Ir — taip, kalbama apie skurstančio žmogaus pastangų prasmę. JAV, nors ir ne tik ten.
Janet pradeda pokalbį su garsiąja Hilari Klinton citata apie tai, kad didelė JAV gyventojų dalis — basket of deplorables, beveik neišverčiamas įžeidimas, kaip "šiukšlių krūva". Tada įvyko keista istorija — šiuos žodžius, sau priskyrė tiek Donaldo Trampo rinkėjai, tiek demokratų rinkėjai, tai yra visokios valstybės pagalbos gavėjai; apskritai vargšai. Be to, buvo ir kitų Hilari pasisakymų. Šie žodžiai, visi kartu sugadino Hilari rinkimus ir privertė dabartinę Baideno kampaniją griebtis itin didelio sukčiavimo per rinkimus.
Taigi, negalima taip elgtis su vargšais, sako Janet, jie neturėtų jaustis pamiršti ir, be to, niekinami. Taip pat, kaip ir Anglijoje negalima buvo ignoruoti ištisų miestų, paremtų senomis pramonės šakomis, gyventojų likimo, o Didžiosios Britanijos demokratai (tai yra leiboristai) šiuos žmones paprasčiausiai nurašė ir pašalino iš savo galimų rinkėjų sąrašų.
Amerikos politinė kultūra, kurią atspindi trampizmas, sako ji, daro prielaidą, kad beveik visi karjerą pradeda būdami vargšai, o vėliau prisiima asmeninę atsakomybę už savo sėkmę ar nesėkmę. Ten niekas neturi rūpintis vargšais — už tad ten skurdas ir kitos nesėkmės nėra suvokiamos su niekinančia atjauta, lydinčia valstybės dalijamą medžiagą. Ir todėl amerikiečiai ir toliau masiškai balsuos už trampizmą, o ne tik už Demokratų partijos socializmą, kuriame "žemesnieji" yra maitinami mainais už jų rinkimų paramą, slėpdami jiems panieką.
Bet tai yra klasikinės dešiniųjų ideologijos himnas, o Kinija — ką ji turi bendro su juo? Argi ne kairiųjų politika - "socializmas su kinų ypatybėmis" kovoja su skurdu ten? Bet reikalas yra tas, kad pagal amerikiečių kairiųjų ir dešiniųjų standartus tikras kairysis buvo Mao valdžioje, kai visa šalis turėjo tenkintis po lygiai padalintomis valstybės išmokomis su žinomu rezultatu (nuskurdimas). Šiandien su skurdu tolimuose rajonuose kovojama amerikietiškai: atveria žmonėms galimybes užsidirbti pinigų patiems, o ne dalijant pagalbą, kuriai pirmojo ar antrojo pasaulio ekonomikai kažkaip susikrapštytų pinigų. Na, o jei kalbėsime apie kinų ypatumus, tai vargšai ten nėra niekinami, jie laikomi gerbiama visuomenės dalimi, kuriai turi būti suteiktas impulsas tapti dar labiau gerbiamam — kai jie savo rankomis nugalėjo skurdą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
