Neseniai Ukrainoje įvyko panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos komplekso pirmojo objekto atidarymas. Objektas vargais negalais buvo pastatytas pagal amerikiečių bendrovės "Holtec International" technologiją Černobylio zonoje, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Levčenka.
Nacionalinės atominę energiją gaminančios bendrovės "Energoatom" vadovas Petras Kotinas suskubo pranešti apie grandiozinius pokyčius. Neva Ukraina nebeturės mokėti Rusijai po 150–200 milijonų dolerių per metus už panaudoto branduolinio kuro išvežimą ir laikiną saugojimą.
"Mes jau nutraukėme panaudoto branduolinio kuro gabenimą į Rusiją. Jei neįvyks nieko nepaprasto, tai kitais metais mes nieko nepristatysime į Rusiją saugojimui", — pasakė Kotinas.
Iš tikrųjų, viskas nėra taip paprasta, kaip nori pateikti ponas Kotinas. Pirma, net ir pagal optimistiškus "Energoatom" planus, panaudoto kuro laikymas panaudoto branduolinio kuro centralizuotoje saugykloje bus įmanomas ne anksčiau kaip 2021 m. gegužę. Antra, panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos užbaigimas dar daugelį metų "Energoatom" kainuos daug pinigų ir, pagal planą, bus baigta tik 2040 metais. Trečia, Ukraina, priešingai nei Rusija, iš esmės neturi panaudoto branduolinio kuro perdirbimo, iš jo vertingų elementų išgavimo ir netinkamų naudoti elementų stiklinimo technologijų.
Tačiau artimiausioje ateityje negalima atmesti galimybės, kad Ukraina atsisakys mokėti už panaudoto branduolinio kuro, anksčiau eksportuoto į Rusiją, saugojimą, ir juo labiau priimti jį atgal pasibaigus laikinojo saugojimo laikotarpiui. Anksčiau, 2017 metais, Ukraina jau bandė tai padaryti, tačiau Rusija atliko priverstinio mokėjimo operaciją, atsisakiusi priimti naujas panaudoto branduolinio kuro porcijas. Dėl to, kad trūksta vietos panaudotam branduoliniam kurui laikyti, Ukraina turėjo grįžti prie sutartinių įsipareigojimų įvykdymo. Realaus, o ne inscenizuoto panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos darbo paleidimo atveju Ukraina gali grįžti prie idėjos "mesti" Rusijos partnerius. Tačiau kol kas apetitą šia linkme teks numalšinti.
Panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos statybos darbai po daugelio metų pokalbių ir banalių "karpymų", pagrįstų įvairių projektų rengimu, buvo pradėti 2017 m., kai toliau atidėti statybas buvo tiesiog neįmanoma. Reikalas tas, kad po 2014 m. Ukraina dėl politinių priežasčių tapo labai priklausoma nuo amerikiečių kompanijos "Westinghouse" branduolinio kuro. O amerikiečiai, skirtingai nei "Rosatom", neketino išvežti savo panaudoto branduolinio kuro — net laikinam saugojimui. Tai lėmė spartų panaudoto branduolinio kuro kaupimą laikinose vietoje esančiose saugyklose (nuolatinis — ilgalaikiam saugojimui — buvo tik Zaporožės AE). Tiesą sakant, laikinojo panaudoto branduolinio kuro laikymo Rusijoje sąlygos jau yra pasibaigusios, tačiau Rusija sutinka jas pratęsti, nes Ukrainoje nėra reikiamos infrastruktūros.
Apskaičiuota, kad bendros statybos išlaidos siekė 37 mlrd. grivinų (daugiau nei 1 mlrd. eurų), tačiau panašu, kad galų gale jos bus daug didesnės. Ypač turint omenyje tai, kad statybų konkursą laimėjo skandalingai pagarsėjusio statytojo Maksimo Mikitasio, dabar kaltinamo dėl daugybės korupcijos ir biudžeto lėšų grobstymo faktų, įmonė. Šiuo metu paskelbta, kad užbaigtas statyti pirmas iš 15 panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos komplekso objektų. Jau patirtos išlaidos vetinamos nuo dviejų iki trijų milijardų grivinų. Be abejo, į minėtas sumas neįtraukiamos centralizuotos saugyklos eksploatavimo išlaidos, o tai kelia abejonių, ar bus koks nors taupumas nuo savarankiško panaudoto branduolinio kuro saugojimo. Verčiau reikia kalbėti ne apie taupymą, o apie pasirinkimo nebuvimą bendradarbiavimo su "Westinghouse" sąlygomis. Ir branduolinių atliekų grąžinimas iš Rusijos yra ateinančių dešimtmečių klausimas.
Atskirai verta pažymėti, kad drąsūs "Energoatom" vadovybės teiginiai apie net pirmojo iš 15 panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos objektų pasirengimas kelia rimtų abejonių. Reikalas tas, kad bendrovės "Holtec International" įranga dar tik montuojama, jos išbandymai tik priekyje. Pats panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos kompleksas yra prijungtas prie energijos maitinimo šaltinio tik pagal laikiną schemą. Ir iki nuolatinės schemos naudojimo dar toli: dėl finansavimo stokos net nebuvo nuvalyta teritorija nuo krūmų ir medžių, kad panaudoto branduolinio kuro centralizuota saugykla būtų prijungta prie elektros energijos tiekimo iš "Buriakovka" pastotės. Dar įdomiau atrodo faktas, kad panaudoto branduolinio kuro centralizuotoje saugykloje vis dar nėra fizinės apsaugos, radiacijos stebėjimo, valdymo ir ryšių sistemų — jos dar nėra įdiegtos.
Reikėtų suprasti, kad panaudoto branduolinio kuro centralizuota saugykla yra tik už 100 kilometrų nuo Kijevo. Be to, viršutinėje Ukrainos Dniepro baseino dalyje, kurios teritorijoje gyvena beveik pusė Ukrainos gyventojų.
Jau nekalbant apie tai, kad Ukrainos geležinkeliai dar net neketino pradėti statyti 43 kilometrų Vilča–Janov geležinkelio linijos, be kurios panaudotą branduolinį kurą į saugyklą būtų galima pristatyti tik dirižabliais. Faktas yra tas, kad dabar vienintelė geležinkelio linija, vedanti į buvusią Černobylio atominę elektrinę, eina per Baltarusijos teritoriją iš Černigovo pusės. Vežti ja panaudotą branduolinį kurą iš Rivnės, Chmelnickio ir Pietų Ukrainos AE — tai ne tik didelis aplinkkelis, bet ir būtinumas suderinti tokį gabenimą su Baltarusijos valdžia. Su pastarąja Kijevas sėkmingai susivaidijo, demonstruodamas vasalo ištikimybę savo Vakarų partneriams. Anksčiau ši plieno linija buvo ne aklavietė, o jungėsi su geležinkelio tinklu vakaruose, Ovruče. Tačiau 2007 metais Vilčos–Janovo ruožo eksploatavimas šia kryptimi buvo nutrauktas. O vėliau buvo išardyti bėgiai. Ukrainos finansų ministerija ne tik neskyrė pinigų šio ruožo atkūrimui (o kalbama apie milijardą grivinų) 2020 metais, bet ir nesuplanavo jų 2021 metų biudžete.
Tai yra, atidžiau išnagrinėjus, pergalė su panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos statybų užbaigimu tradiciškai virsta išdavyste. Tačiau tai nereiškia, kad Ukraina būtinai atsisakys savo ketinimų 2021 m. nutraukti panaudoto branduolinio kuro išvežimą į Rusiją, mokėti už jo saugojimą ir perdirbimą. Kaip buvo minėta pirmiau, 2017 m. pradžioje Ukraina jau buvo padariusi panašų triuką, kurio turėjo atsisakyti tų pačių metų viduryje dėl savo laikinų saugyklų užpildymo. Visai tikėtina, kad naujas bandymas baigsis taip pat, kaip ir ankstesnis, atsižvelgiant į mažą tikimybę tinkamai pradėti eksploatuoti net pirmąjį panaudoto branduolinio kuro centralizuotos saugyklos komplekso objektą.
Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje Ukraina turi nemažai šansų pagerti kraujo iš Rusijos, pavyzdžiui, atsisakiusi ne tik mokėti už saugojimą, bet ir priimti atgal laikinai išvežtą panaudotą kurą. Kalbant apie atsisakymą priimti atgal į Ukrainą stiklintus panaudoto branduolinio kuro elementus, jau pateikiamos užuominos iš Ukrainos pusės. Neva, kaip sugebėsite įrodyti, kad tai yra būtent mūsų atliekos, o ne kažkieno kito ar ne mišinys? Apdorojimo technologija yra tokia, kad iš esmės neįmanoma to įrodyti.
Žinoma, galite pasikliauti tarptautiniu teismu. Tačiau Stokholmo arbitražas aiškiai parodė, kokie teisingi ir nešališki gali būti tokių organizacijų sprendimai.