VILNIUS, sausio 8 — Sputnik. Žurnalas "Archaelogy" paskelbė straipsnį, kuriame aprašomi atradimai, kuriuos archeologai padarė 2020 metais, vykdydami kasinėjimus Piomeltės kaime, Vokietijoje, kur išliko bronzos amžiaus ritualų komplekso, stebėtinai primenančio Britanijos Stounhendžą, liekanos.
Kulto statinys, aptiktas 1991 metais naudojant aerofotografiją, sudarytas iš kelių koncentrinių žiedų, suformuotų senovinių griovių ir pylimų. Savo dydžiu jis panašus į Stounhendžą — skersmuo išilgai išorinio griovio yra apie 115 metrų. Skirtumas tas, kad vokiečių analoge vietoj akmeninių kolonų buvo naudojami medinės, todėl mokslininkai kompleksui suteikė "Woodhenge" pavadinimą.
Apskritimo viduje archeologai rado palaidotus kelis vyrus, taip pat kelių dešimčių moterų ir vaikų palaikus su smurtinės mirties pėdsakais. Mokslininkai mano, kad tai buvo ritualinė auka.
Archeologai taip pat rado daugybę pilkapių ir atskirų kapų šalia komplekso. Remiantis radioaktyviosios anglies metodu, kompleksas funkcionavo 400 metų — maždaug nuo 2400 iki 2050 metų prieš mūsų erą, tuo pačiu metu kaip ir Stounhendžas.
2020 metų kasinėjimai atnešė naują atradimą. Paaiškėjo, kad šalia kulto komplekso buvo pagal tuos laikus didelė gyvenvietė. Atidengę kultūrinį sluoksnį, tyrėjai žemėlapyje pažymėjo 65 stačiakampių namų, kurių ilgis nuo 15 iki 30 metrų, kontūrus. Visi statiniai yra panašios struktūros: jie orientuoti iš vakarų į rytus, durys yra pietų pusėje, o įėjimą nuo vėjo apsaugo tam tikras vestibiulis.
Mokslininkai mano, kad kiekviename name gyveno didelė 20–30 žmonių šeima, o bendras kaimo gyventojų skaičius viršijo tūkstantį žmonių — tai labai daug ankstyvajam bronzos amžiui. Tyrėjų manymu, tai buvo didžiausia tos epochos gyvenvietė centrinėje Vokietijoje.
Radioaktyviosios anglies analizė rodo, kad gyvenvietė egzistavo kartu su ritualų kompleksu. Ir tai dar vienas skirtumas nuo Stounhendžo, šalia kurio archeologai iki šiol nerado senovės gyvenvietės pėdsakų, nors tyrėjai neatmeta galimybės, kad ji ten galėjo būti, tiesiog jokių pėdsakų neišliko.
Didžiosios Britanijos mokslininkai Stounhendžą ir kitus žiedus bei ritualines struktūras, esančias netoliese, vertino kaip vietinį fenomeną, britų išradimą, neturintį analogų likusioje Europoje. Bet kasinėjimai Piomeltės kaime ir kai kuriose kitose Vokietijos vietose (Goseko ratas) rodo, kad neolito laikotarpio statiniai atspindi bendrą Europos tautų tradiciją neolito pabaigoje–bronzos amžiaus pradžioje.
Šį požiūrį patvirtina ir archeologų radiniai Piomeltės kaime. Taigi, čia rasti keraminiai indai priklauso tipiniams varpo pavidalo taurių kultūros pavyzdžiams, kurie buvo paplitę Vakarų Europoje ir Didžiojoje Britanijoje vėlyvojo neolito–ankstyvojo bronzos amžiaus (apie 2800–1900 m.) laikotarpiu.
Palyginus DNR mėginių, gautų iš kapų Piomeltės kaime ir Stounhendžo apylinkėse, analizės rezultatus, paaiškėjo, kad tai genetiškai labai artimi žmonės, kurie 2800 m. pr. Kr. migravo iš Juodosios jūros stepių, pirmiausia į centrinę Vokietiją ir iš ten — į Britų salas.