Šis sprendimas yra tiesiogiai susijęs su JAV vykdomu informaciniu susidorojimu su Donaldu Trampu ir jo šalininkais.
Lenkijos pareigūnai į tai, kas vyksta, reagavo labai aštriai. Ministras pirmininkas Mateušas Moravieckis rašė, kad "korporacijų gigantų algoritmai ar savininkai negali nuspręsti, kurios nuomonės yra teisingos, o kurios — ne". Jis pažymėjo, kad "cenzūra, kuri yra totalitarinių ir autoritarinių režimų prerogatyva, dabar grįžta kaip naujas komercinis mechanizmas, skirtas kovai su kitaip mąstančiaisiais".
Savo ruožtu Lenkijos teisingumo ministerijos valstybės sekretorius Sebastianas Kaleta teigė, kad Trampo Facebook paskyros pašalinimas buvo veidmainiškas, politiškai motyvuotas ir "tolygus cenzūrai".
Lenkijos dešiniesiems, tarp jų ir valdančiajai "Teisės ir teisingumo" partijai, įtampa su Vakarų socialiniais tinklais yra dažnas reiškinys. Lapkritį Facebook atjungė parlamento deputato Janušo Korvino-Mikės (Janusz Korwin-Mikke), kuris turėjo 780 tūkstančių sekėjų, paskyrą. Politikas žinomas dėl skandalingų ultradešiniųjų pareiškimų.
Derėtų pagerbti Lenkijos valdžią, kuri dabar rodo daug daugiau atsparumo, nuoseklumo ir principų laikymosi nei užjūrio respublikonai, kurių reikšminga dalis suskubo atgailauti, išsižadėti praeities ir smerkti Trampą. Daugelis užsienio politikų nusprendė atsiriboti nuo beveik toksiško buvusio JAV prezidento, kaip tą padarė Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanjahu, kuris pašalino bendrą nuotrauką iš Twitter, kuri ilgą laiką buvo jo paskyros viršelis.
Ir visa tai vyksta tuo metu, kai Varšuvos aplinkybės yra labai sunkios, o perspektyvos — labai miglotos.
Donaldas Trampas Lenkijos valdžiai reiškė kur kas daugiau nei tik dar vieną vyresnio ir pagrindinio Lenkijos geopolitinio partnerio prezidentą. Jiems tai buvo tikras bendramintis vidiniame Vakarų pasaulio susiskaldyme, kuris pastaraisiais metais augo. Jų pozicijos sutapo tiek aktualiausiomis politinėmis temomis (tokiomis kaip skepticizmas Europos Sąjungai), tiek esminiais ideologiniais klausimais (tvirtas tradicinių vertybių laikymasis).
Dabar Trampas ne tik nugalėtas. Jo nugalėtojai aiškiai siekė sunaikinti savo konkurentus politiškai ir informacinėje erdvėje, pasitelkdami metodus, kurie dar visai neseniai atrodė neįsivaizduojami. Kol kas kalbame tik apie vidinius Amerikos procesus, tačiau akivaizdu, kad esant tokiam naujosios administracijos radikalumui ir ideologiniam užtaisui, labai trumpo laiko klausimas, kada Vašingtonas taip pat atkreips dėmesį į užsienio politikos partnerius, kurie neparodo tinkamo sąmoningumo laipsnio ir atsidavimo pažangiausioms idėjoms.
O Lenkija kartu su Vengrija yra priešakyje raginančiųjų atsitokėti švietimo pagal naujausius ideologinius standartus ir pažangios politinės praktikos kryptimi.
Tiesą sakant, pavojaus varpai nuskambėjo iškart po Baideno pergalės rinkimuose. Pavyzdžiui, gruodį "The New York Times" paskelbė Roberto M. Geitso, buvusio gynybos sekretoriaus, tarnavusio respublikono Bušo jaunesniojo ir demokrato Obamos, skiltį. Kalbėdamas apie naujojo prezidento užsienio politiką jis tiesiai šviesiai parašė, kad JAV turi "nustatyti pasekmes tokioms NATO valstybėms narėms kaip Turkija, Vengrija ir vis labiau Lenkija, kurios juda autoritarizmo link (arba visiškai jį priima)".
Kažkas gali paklausti: o kaipgi antirusiškas vektorius, kuris visada buvo ilgalaikio Varšuvos ir Vašingtono bendradarbiavimo pagrindas? Ar JAV atsisakys partnerystės su lenkais, susilpnindama savo pozicijas pagrindinėje konfrontacijos su Rusija šalyje? Be to, Lenkijos valdžios institucijų rusofobijos mastą galima įvertinti kaip išskirtinį.
Tačiau esmė ta, kad amerikiečiams nekyla jokių problemų. Nepriklausomai nuo to, kurios politinės jėgos vadovaus Lenkijos valstybėje — dabartiniai reakcionieriai ar jų liberalieji oponentai — Lenkija bet kokiu atveju vykdys griežtą antirusišką politiką ir palaikys bendradarbiavimą su JAV.
Tačiau po antrosios naujos administracijos Vašingtone nereikės ištverti piktinančių dalykų, tokių kaip nacionalizmas, homofobija, parama Katalikų bažnyčiai, antiimigrantinė politika, abortų apribojimai ir kt.
Lenkijai įprastas ir labai patogus nusiteikimas, leidęs žaisti didėjančiuose ES ir JAV prieštaravimuose, lieka praeityje. Dabar tai taps vienu iš taškų, kur Vašingtono ir Briuselio interesai susilies bendru noru nubausti užsispyrusius reakcionierius, turinčius per didelių geopolitinių ambicijų ir linkusius stiprinti nepriklausomybę.
Matyt, Lenkijos valdžia tai žino. Ir ji nusprendė būti aktyvi — panaudodama patį nacionalinio suvereniteto šaltinį, kurį taip uoliai pumpavo daugelį metų.
Tačiau vienas dalykas yra pasiekti sėkmę, atsižvelgiant į skirtumus tarp Europos ir Amerikos, ir visai kas kita — tapti jų bendros politikos objektu ir atlaikyti bendrą spaudimą. Reginys žada būti įdomus.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.