Pastaruoju metu panašias prognozes vis dažniau galima išgirsti Rusijoje. Visos jos paremtos prielaida, kad JAV nėra tik supervalstybė, bet pasaulio hegemonas, kuriam dar nėra konkurentų, o visos JAV kylančios problemos atsiliepia visame pasaulyje taip, kad maža nepasirodo. Todėl, nors krizė JAV Rusijai į naudą, džiaugtis čia nėra kuo, tačiau turime pasiruošti naujiems išbandymams — tiek, kiek jie pereis į puolimą visais aspektais.
Tam tikra prasme ši pozicija yra artima (nors ir su priešingu ženklu) panikai, kurią kai kurie Atlanto elito atstovai pradėjo sėti iš pradžių po Trampo pergalės, o po to po "Kapitolijaus šturmo": o siaube, Amerika pirmiausia atsisako pasaulio lyderės ir demokratijos gynėjos visame pasaulyje naštos, o paskui pati pasineria į chaosą! Kas dabar palaikys taiką pasaulyje ir ves žmoniją globalizacijos keliu? Kas sustabdys didėjančią Kinijos, Rusijos ir kitų šalių, kurios kelia grėsmę demokratijos laimėjimams ir visai Vakarų sukurtai pasaulio tvarkai, jėgą?
Neabejotina, kad Jungtinės Valstijos iš tiesų yra galingiausia pasaulio jėga, pretenduojanti į hegemonizmą, tačiau tik ši jėga yra labai ligota ir patrūkusi dar gerokai prieš dabartinius įvykius. Ir ją sužlugdė būtent tai, kas suteikė jėgų: atotrūkis tarp JAV nacionalinės valstybės interesų ir Atlanto globalizacijos projekto pažangos.
Tai yra, valstybės, kurios po Antrojo pasaulinio karo perėmė pasaulinės tvarkos, naujo tipo viršvalstybinės imperijos, kūrėjos vaidmenį, patrūko iš vidaus. Ne taip, kaip tai nutiko su TSRS (nes Tarybų Sąjunga žlugimo metu jau seniai atsisakė globalios pasaulėtvarkos planų), bet turėjo ne mažiau rimtų pasekmių. JAV žlugimas vyksta prieš mūsų akis — tačiau amžininkams visada sunku įvertinti vykstančių pokyčių greitį.
Nuomonė, kad Amerika visada buvo, jei ne pasaulio lyderė, tai mesianistinė ir labai įtakinga valstybė, neatlaiko istorijos išbandymo. Tai labai jauna valstybė — po penkerių metų sukaks ketvirtis tūkstantmečio.
Lygiai pusę savo trumpos istorijos ji sprendė savo problemas. Kaip maištingas Europos vaikas, Valstijos įsitraukė į savo naująjį pasaulį — ir tik pačioje XIX amžiaus pabaigoje jie nusprendė atimti iš silpniausios Europos kolonijinės Ispanijos jos Karibų ir Azijos valdas (Kubą ir Filipinus). XX amžiaus pradžioje JAV įžengė į pasaulio platybes — ir dėl dalyvavimo dviejuose Europos ir pasauliniuose karuose jos tapo hegemonėmis, pirmiausia Vakarų pasaulio, o paskui perėjo į pasaulinį dominavimą.
Per pastarąjį pusšimtį metų JAV iš nacionalinės valstybės pamažu peraugo į viršvalstybinio elito visuotinio viešpatavimo Atlante (kuris yra platesnis nei anglosaksų) projekto įgyvendinimo bazę. Nors daug kas buvo paranku globalistams (įskaitant staigų, istoriškai nenumatytą TSRS žlugimą), jų projektas neveikė.
Tuo tarpu statydamos naują Babiloną, Valstijos (tiksliau, tai, kas įgavo savo formą) pasiekė įspūdingų laimėjimų pasaulio arenoje — karinės galios, finansinės, ideologinės ir personalo įtakos srityje ir per labai trumpą laiką pagal istorinius standartus (mažiau nei šimtmetį). Bet dabar jos viską praras lygiai taip pat ir daug greičiau. Taip, dabar daugeliui sunku įsivaizduoti: reikia būti rusu ar kinu, kad suprastum, kaip greitai viskas gali pasikeisti.
Jei prieš pusantro šimto metų kam nors būtų pasakyta, kad 2021 metais vieningos Europos vyriausybės vadovas bus vokietis, o Kijevas nepriklausys Rusijai, tai išvada būtų vienareikšmė — naujai sukurtas Antrasis Vokietijos reichas (o jis buvo paskelbtas 1871 metų sausio 18 dieną) buvo toks sėkmingas, kad ne tik suvienijo visą Europą, bet ir nugalėjo Rusiją, atplėšdamas nuo jos ne tik Lenkiją, bet ir Mažąją Rusią.
Ir jei tokiam stebėtojui būtų parodytas ir dabartinis pasaulio politinis žemėlapis, jam niekada nebūtų kilusi mintis įvardyti JAV pasaulio trečiuoju hegemonu — jų teritorija per pastarąjį pusantro šimtmečio beveik nepadidėjo, todėl aišku, kas galiausiai valdo pasaulį. Vokiečiai! Ir jis būtų labai nustebęs sužinojęs, kad nors Vokietija valdo Europą, ji pralaimėjo du pasaulinius karus ir geopolitiniu bei kariniu požiūriu priklauso nuo JAV.
Ir ta pati Kinija teritoriškai nepasikeitė, tačiau iš susiskaldžiusios ir pusiau vasališkos šalies ji virto stipriausia pasaulio ekonomika. Tai yra, ji atgavo padėtį, kurioje buvo tūkstantmečius. Tačiau globalėjančio (visų tų pačių atlantistų dėka) pasaulio sąlygomis Kinija nebebus savarankiška — ji įžengė į pasaulį ir jos negalima sustabdyti.
Teoriškai JAV galėtų išgyventi dabartinę krizę. Tiesiog reikėjo pripažinti vienašališkai kontroliuojamos globalizacijos neįmanoma, atsisakyti hegemono vaidmens ir pereiti prie pasaulio galių koncerto, kartu atkuriant jų pačių infrastruktūrą ir ekonomiką, tai yra stiprinant nacionalinę valstybę. Trampas būtent tai ir darė — daugiausia intuityviai, bet teisingai.
Tačiau globalistiškai nusiteikusiam Amerikos elitui nerūpi JAV kaip valstybė — tiksliau, jie yra pasirengę lengvai pakeisti jos vidinį užpildą balta protestantų šerdimi į daugiatautę ir beformę masę, vienos žmonijos prototipą be rasių ir lyties. Tačiau tokios visuomenės kūrimas yra dar utopiškesnė idėja nei subordinuoti visą pasaulio civilizacijų įvairovę vienam valdymo centrui ir vienam vystymosi modeliui. Todėl istoriškai JAV net kaip valstybė yra pasmerkta — nebent, žinoma, nacionalistams pakaks jėgų keršyti. Skirtingai nuo Kinijos, Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių, JAV ne tik neturi šaknų, bet ir jas formuojančių valstybės kūrėjų — ir dabar jie naikina net jos imitaciją. Be lankstų negali būti stabilios valstybės, jau nekalbant apie pasaulio hegemoną.
Tačiau hegemono nebėra — taip pat jėgų palaikyti pretenzijas į pasaulio viešpatavimą. Vašingtone į valdžią grįžę globalistai tai gerai supranta. Net valdant Obamai jie pradėjo bandyti paskirstyti atsakomybę už globalizaciją, dalydamiesi "lyderyste" su sąjungininkais ir partneriais.
Tačiau norinčių mokėti už vaišes nebuvo. Dėl kokios priežasties patiriamos išlaidos ne tik nesant naudos gavėju, bet ir nedarant įtakos strateginiams sprendimams? Dabar Baideno administracija išorės arenoje bus labai atsargi — jokių paūmėjimų, jokių konfliktų ne tik dėl to, kad tai tik pablogins JAV padėtį, bet ir dėl to, kad naujoji vyriausybė iš tiesų turės skirti daug dėmesio ir energijos paūmėjusioms vidaus problemoms spręsti.
Be to, reikės parodyti, kad naujoji vyriausybė iš esmės skiriasi nuo "pašėlusio Trampo", nors tai buvo "beprotis", kuris nepradėjo nė vieno naujo karo ir netgi įsipareigojo iki šio pavasario pabaigos visiškai išvesti karius iš Afganistano.
Kartu žodžiais administracija, be abejo, demonstruos optimizmą ir mesianizmą — surengs "demokratijų viršūnių susitikimą", sustiprins "Atlanto solidarumą", suburs vieningą frontą prieš Kiniją ir darys spaudimą Rusijai (flirtuojant). Tačiau visų šių priemonių veiksmingumas bus labai žemas, o požiūris į Jungtines Valstijas pasaulyje bus vis ramesnis. Pasaulis pagaliau įsitikinęs, kad "Amerikos šimtmetis" eina į pabaigą ne tik pasaulio arenoje, bet ir pačiose JAV.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
