"Pasitikite" — paprašė jis, tikėdamasis gausios entuziastingų gerbėjų minios, kuri teoriškai turėtų apsaugoti savo stabą — nuo galimo arešto ar nuo "naujo pasikėsinimo nužudyti".
Juk Navalno šalininkai jau varžosi tarpusavyje, su kuo palyginti jo sugrįžimą. Sacharovo iš Gorkio 1986 metais ar Chomeinio iš Paryžiaus 1979 metais. O pesimistai tikrai prisimins Benigno Akino sugrįžimą iš Jungtinių Valstijų į Filipinus 1983 metais — buvęs senatorius tada buvo nušautas tiesiai oro uoste (valdžiai jį sulaikius).
Visi šie sugrįžimai gali būti laikomi pergalingais sugrįžusiems — taip, Sacharovas nesulaukė TSRS žlugimo, tačiau jis prie to prisidėjo. Taip, Akinas mirė, bet po trejų metų Filipinų diktatorius Markosas buvo nuverstas, o Akino našlė tapo prezidente. Na, ajatola Chomeinis beveik iškart perėmė valdžią (jis atskrido šachui išvykus) ir valdė šalį iki mirties, kuri įvyko po dešimties metų.
Bet Putinas — ne šachas, ne Gorbačiovas ar Markosas — jau nekalbant apie tai, kad Navalnas nėra akademikas ar didis ajatola. Jis neturi nieko panašaus į palaikymą tarp žmonių, kurį turėjo Chomeinis, tačiau jis turi begalinį norą sukelti problemų valdžiai.
Jam atrodo, kad atskridęs iš Berlyno jis prirems valdžią prie sienos — kai bet koks žingsnis tik pablogins situaciją. Pasak vieno iš jo šalininkų, bandymai jį sulaikyti ir įkalinti "dar labiau pakels Navalno autoritetą visuomenėje" ir padidins valdžios riziką per visus būsimus rinkimus. O "jei valdžia atsisakys priverstinio scenarijaus, tai bus teisingai suprasta kaip silpnybė. Rusijos valdžia neturi jokių galimybių".
Tiesą sakant, jokių galimybių neturi Navalnas. Jų nebeliko, kai jis apkaltino Vladimirą Putiną jo apnuodijimu. Ne tik absoliuti dauguma Rusijos piliečių nepatikėjo Navalnu, daugelis tų, kurie anksčiau buvo abejingi, ėmė jį laikyti asmeniu, dirbančiu Rusijos priešų labui. Apnuodijimo istorija yra daugiau nei keista — ir kur kas logiškiau, kad norėdami padaryti šventą auką iš Navalno, bandyti jį nužudyti galėjo Putino oponentai. Pats Navalnas gali kiek nori tikėti savo misija "gelbėti Rusiją nuo Putino" (Rusija neprašė — bet kam tai rūpi?), tačiau daugumai jis yra tik įrankis šaliai priešiškų jėgų rankose. Priešiškų ne tik Putinui, bet ir Rusijai apskritai.
Iš esmės Navalno negalima paversti nacionaliniu stabu — rusų Chomeiniu, tai yra, jis neturi šansų patekti į valdžią Rusijoje net ir tolimiausioje ateityje. Todėl tiems, kurie rėmėsi "Navalno" projektu, jis dabar turi tik vieną vertybę — būtent šventos aukos, kaip "didvyris, kurį vis dėlto nužudė Putinas". Rusijos valdžia tai puikiai žino ir jau seniai, todėl jiems visiškai nereikia naujų, šįkart sėkmingų bandymų nužudyti Navalną.
Jam grįžus į Rusiją, kompetentingoms tarnyboms kyla rūpesčių — atsižvelgiant į Omsko-Tomsko istorijas, reikės daug rimčiau saugoti Navalną. Tuo tarpu Rusijos specialiosios tarnybos negali garantuoti jo saugumo — tiek dėl to, kad jų kolegos iš užsienio žaidžia su Navalnu, tiek dėl to, kad niekas nėra apsaugotas nuo nenugalimos jėgos (pavyzdžiui, bepročio ar teroristo pasikėsinimo į gyvybę).
Tai yra, Rusijos valdžiai tikrai būtų lengviau, jei Navalnas liktų Vokietijoje. Bet ne todėl, kad ji bijo jo populiarumo ir juo labiau sėkmės rinkimuose (net jei ir įsivaizduotume jam palankiausią scenarijų, kai pora deputatų rudenį pereis į Dūmą su Navalno palaikymu — ar tai gali būti Putino nerimo priežastis?), bet todėl, kad jis iš žmogaus provokacijos virto uždelsto veikimo bomba, kurios detonatorius yra už Rusijos ribų.
Tuo tarpu niekas netrukdys Navalnui patekti į šalį, tam nėra jokio pagrindo — nei politinio, nei teisinio. Niekas neduos priežasties šaukti "Putinas bijo Navalno, todėl jis jo neįleis į Rusiją!" (nepaisant to, kad Navalnas kalba tik apie tai) — jis nebijo. Kitas dalykas yra tai, kad grįžusiam Navalnui teks atsakyti tiek senose, tiek naujose baudžiamosiose bylose. Navalnui teks ne tik stoti prieš teismą, bet ir ruoštis labai realioms bausmėsms. Pavyzdžiui, kad ir dėl valstybės vadovo šmeižto — juk vieši kaltinimai bandymu nužudyti neturėtų likti be bausmės.
Iš esmės Navalnas yra pasirengęs trumpam patekti į kalėjimą — jam tai yra "kelias į valdžią", tai yra Mandelos kelias (kita įžūli, bet populiari analogija). Tačiau Rusijos vyriausybė visiškai nesiruošė iš jo padaryti kankinio — nors ir netikro, nors ir nedaugeliui gyventojų, bet vis tiek. Dabar laikytis tokios taktikos bus sunkiau — jau vien dėl to, kad tie patys "kovotojai prieš režimą", Navalno šalininkai, kas sekundę smerkiantys "čekistų režimą", įtikins visus, kad jei Navalnas nebūtų įkalintas net ir po tokių kaltinimų valdžios institucijoms, tai Putinas yra silpnavalis ir "žmonės jam to neatleis". Taip, informaciniame kare visos priemonės yra geros, ypač kai užduotis yra pakenkti, o ne sustiprinti. Tačiau net ir šioje situacijoje Putinas nesivadovaus kažkieno taisyklėmis — ir tikrai nepasiduos Navalno pinklėms.
Kuriam paprasčiausiai neliko nieko kito, kaip paspartinti grįžimą į Rusiją. Kodėl? Nes Trampas buvo užblokuotas "Twitter". Taip, čia ryšys yra tiesioginis — jei remsimės Navalno projekto autorių logika.
Iš pradžių buvo aišku, kad jo palikti Vakaruose negalima — jis greitai visiškai nuvertės, virs antruoju Chodorkovskiu. Ne dėl šansų laimėti rinkimus Rusijoje — jų ir taip nebuvo. Bet tai taip pat taptų nenaudinga bandymams "supurtyti režimą" — o ką Vakarai vaizduotų kaip "pagrindinį Putino priešą"? Reikėjo jį grąžinti, net nepaisant visų išlaidų ir rizikos. Nesvarbu, ar Navalnas bus kalinamas Rusijoje, ar ne — bet kokiu atveju kelis mėnesius bus galima eskaluoti temą "Valstybės Dūmos rinkimų išvakarėse opozicijos lyderis buvo įkalintas (persekiojamas, pašalintas iš rinkimų)". Tačiau tokiam scenarijui dar buvo laiko — grįžti buvo galima pavasarį. Tačiau įvyko "Kapitolijaus šturmas" ir Trampo paskyrų blokavimas socialiniuose tinkluose ir pokalbių programėlėse.
Ką šis "demokratijos triumfas" paskatins Rusijoje, tiek triumfo organizatorių, tiek Navalno, kuris mąsto sinchroniškai su jais, nuomone? Teisingai — tai, kad Kremlius dabar lengva širdimi blokuos Aleksejų visur ir visada. Na, ne iš karto ir ne pats, o tų pačių "Telegram", "YouTube" ir pan. savininkų rankomis — jie bijos prarasti Rusijos rinką ir nusileis totalitariniam Kremliui, juolab, kad po incidento su Trampu jie susigadino savo reputaciją. Tai yra, Navalnas netrukus bus pašalintas iš transliuojamų kanalų — kaip ir Trampas, nors jie visiškai skirtingi, o jų tikslai yra priešingi.
Čia nėra ko ginčytis — tai neatsiejamas pasaulio vaizdas. Pats pasaulis, kuriame skaitmeninės diktatūros kūrėjai, politinės ir ideologinės cenzūros, raganų medžioklės ir kovos su "neteisingomis pažiūromis" šalininkai save vadina demokratais, liberalais ir sąžiningais žmonėmis. Ačiū Dievui, Rusija nepriklauso šiam pasauliui (ir kuo toliau, tuo labiau tai įvertins mūsų "vakariečiai") — priešingai nei Aleksejus Navalnas, kuris išliks jo dalimi, nepaisant to, kur jis gyvena — Berlyne ar Maskvoje.
Ir, beje, dabar viskas gali baigtis dar neprasidėjus: 17 dieną Navalnas gali tiesiog neskristi į Maskvą. Dėl daugybės prašymų — tai yra, po Vakarų specialiųjų tarnybų perspėjimų apie rimtas grėsmes jo gyvybei ar net asmeninio Merkel ar paties Džo Baideno prašymo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.