Ankstesnis jų pokalbis vyko dar prieš istoriją su Navalnu, kuris po paslaptingo apsinuodijimo pateko į Vokietiją, iš kur akivaizdžiai neskuba grįžti. Rusijos ir Vokietijos santykių pablogėjimas įvyko be jokio Navalno, istorija su juo tik sustiprino esamą tendenciją ir paskatino sugriežtinti Maskvos poziciją.
Rugsėjo mėnesį RF užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo vizitas Berlyne nutrūko po to, kai jo kolega Heiko Maasas atsisakė dalyvauti suplanuotose bendruose renginiuose ir pasiūlė apsiriboti tik trumpomis derybomis. Vėliau Lavrovas perspėjo apie tolesnio dvišalių santykių pablogėjimo grėsmę, o Rusijos užsienio reikalų ministerija netgi kalbėjo apie tai, kad "gresia jų žlugimas". Vokietijos valdžia taip pat pripažįsta krizę: ambasadorius Rusijoje kalba apie didžiausią Rusijos ir Vokietijos santykių išbandymą nuo 1990 metų.
Nors Vokietija neatsisakys "Nord Stream-2", dabar pataisyti dvišalių santykių neįmanoma: šalis stovi ant valdžios pasikeitimo slenksčio, juk po devynių mėnesių vyks parlamento rinkimai, po kurių bus paskelbtas naujas kancleris. Dėl santykių su Merkel jau galima nebedėti vilčių, tačiau net ir visiškai nežinodama dėl jos įpėdinio pavardės, Maskva nori būsimoms Vokietijos valdžios institucijoms parodyti naujas žaidimo taisykles. Dabar dėmesys partnerio vidaus politiniams reikalams taps ne tik Vokietijos pusės, bet ir Rusija tuo užsiims. Taip, ne su tokiais tikslais ir ne taip, kaip Vokietija, bet vis tiek ledai pajudės.
Būtent apie tai kalba antradienį Rusijos užsienio reikalų ministerijoje vyksiantis susitikimas: Sergejus Lavrovas priims partijos "Alternatyva Vokietijai" delegaciją, kuriai vadovauja vienas iš dviejų partijos pirmininkų Tino Chrupalla. Taip, delegacija atvyko į Maskvą Valstybės Dūmos kvietimu: Chrupalla — vienas iš šios partijos Bundestage vadovų pavaduotojų. Taip, tai nėra pirmoji pagrindinės Vokietijos opozicinės partijos lyderių kelionė į Rusiją (o jų regioniniai deputatai netgi lankėsi Kryme), tačiau tokių susitikimų anksčiau nebuvo. Be to, kai prezidento spaudos sekretoriaus buvo paklausta, ar Putinas taip pat ketina susitikti su partijos nariais, Peskovas pranešė, kad toks pokalbis nebuvo suplanuotas, tačiau kelionę pavadino "labai svarbiu vizitu".
Demonstracinis Lavrovo susitikimo su Chrupalla pobūdis nekelia abejonių, ypač todėl, kad Vokietijos valdžia priims ji taip, tačiau nėra prasmės jį suvedinėti paprastais atsakymais, pavyzdžiui, į Merkel ir Navalno susitikimą. Ne, žinoma, Maskva nėra prieš tai, kad tokiu būdu būtų demonstruojamas veidrodinis požiūris į oficialųjį Berlyną, tačiau Maskva neturi tikslo susigrąžinti Navalno. Na ir vokiečių žaidimas su Navalnu, kaip ir jo pareiškimai Berlyne, tik paverčia jį iš antisisteminį į antinacinį politiką, tai yra deda kryžių ant jo jau įsivaizduojamos "karjeros". O "Alternatyva Vokietijai" neragina Rusijos daryti spaudimo Vokietijai, neprašo Putino nubausti Merkel — ji turi visiškai skirtingus tikslus ir vertybes. Todėl labai svarbu ką Maskvos susitikimai su "Alternatyva Vokietijai" rodo patiems vokiečiams.
"Alternatyvai Vokietijai" nėra ir aštuonerių metų, tačiau po rinkimų į Bundestagą prieš trejus metus ji oficialiai tapo pagrindine šalies opozicijos partija. Nes dvi daugiausia balsų surinkusios partijos — Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga ir Vokietijos socialdemokratų partija — sudaro valdančiąją koaliciją. Be to, "Alternatyva Voketijai" yra tikrai opozicinė, netgi antisisteminė partija, be to, partija, sukurta iš apačios ir metanti iššūkį visam Vokietijos politiniam elitui.
Štai kodėl jie ją vadina net ne itin dešiniąja, o ksenofobine, ekstremistine ir antifašistine. Vokietijos valdžia mielai uždraustų ją — ir tokie raginimai girdimi nuolat — , tačiau jos yra priverstos apsiriboti visišku šios partijos boikotu ir įnirtinga kampanija ją diskredituoti ir demonizuoti. Priversti tiek dėl to, kad "Alternatyva", žinoma, neturi nieko bendro su ekstremizmu (net išplėstine vokiečių interpretacija), tiek dėl to, kad partija džiaugiasi vis didesne parama pačioje Vokietijos visuomenėje.
Taip, šiais metais jos reitingai sumažėjo: susiskaldymo ir svyravimų partijų gretų fone, tačiau praėjusiais metais "Alternatyva Vokietijai" socialinėse apklausose periodiškai užėmė antrą vietą šalyje po Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos (jos reitingas pakilo beveik 20 proc.). 2013 metais susikūrusi partija jau 2017 metais Bundestago rinkimuose surinko 12,6 proc. balsų — visų sisteminių partijų siaubui, ir net jei ji nepagerins savo rezultato 2021 metų rinkimuose, ji neabejotinai išliks pagrindine alternatyva politiniam elitui. Žinoma, yra "kairioji" (Vokietijos socialdemokratų darbininkų partijos įpėdinė, buvusi VDR valdančioji partija), tačiau juos iš visų jėgų bando įrašyti į sistemą, o štai "Alternatyvos" negalima prisijaukinti ar sunaikinti.
Kodėl tai rūpi Rusijai? Pirma, mums svarbu suprasti, kur eina Vokietija, o "Alternatyva" atspindi daugelio vokiečių nuomonę (iš tikrųjų net daugiau nei už ją balsuoja), o jos propaguojamos nuomonės gali laikui bėgant vyrauti, o vėliau jas priimti valdantysis elitas. Taip, partijos sistema, sukurta po FRG susidarymo, kurioje Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga vienintelė sąlygiška dešinioji partija, nebeveikia, nes dar prieš pasirodant "Alternatyvai" Bundestage, Vokietijos krikščionių demokratų sąjunga stojo ant konservatyvių vertybių išdavystės kelio. Tiesą sakant, tai buvo "Alternatyvios Vokietijos" atsiradimo priežastis — vokiečių inteligentai, kurie nusivylė tiek sisteminių partijų (ypač KDS) sudėtimi, tiek jų politika. "Alternatyva" iš esmės — vokiečių nacionalistiniai patriotai, tačiau abu šie terminai Vokietijoje laikomi beveik keiksmais.
Kuo pasireiškia "Alternatyvos" patriotizmas? Euroskepticizmas (bet nesunaikinant Europos Sąjungos), reikalavimas apriboti migraciją, primesto nepilnavertiškumo komplekso atmetimas (naujųjų vokiečių kartų reikalavimai nuolat atgailauti dėl nacių praeities), šeimos ir tradicinių vertybių apsauga, skepticizmas Atlanto solidarumo ir NATO atžvilgiu — ar turime garantijų, kad tai anksčiau ar vėliau visa tai netaps oficialia Vokietijos politika? Be to, ar ne tokia Vokietija yra naudinga mums, nepriklausomiems ir nacionaliniams, nesėdintiems ant trumpo intelektualinio ir karinio-politinio pavadžio su anglosaksais?
Taigi antroji susidomėjimo "Alternatyva" priežastis — jos užsienio politikos pažiūros. Partija kaip visuma priešinasi konfrontacijai su Rusija (ir sankcijų karui, ir paramai Ukrainos Atlantizacijai), siekiant abipusiai naudingų ir lygiateisių abiejų šalių santykių. Priežastis yra ne ta, kad dauguma partijos elektorato — Rytų vokiečiai (tas pats Tino Chrupalla iš Saksonijos, kurioje jo partija laimėjo paskutinius vietos ir federalinius rinkimus), kurie yra draugiškesni Rusijai, bet tai, kad be normalių santykių su Rusija neįmanoma "vėl padaryti Vokietijos didinga", tai yra, grąžinti jai visišką savarankiškumą. Tai yra ir "Alternatyvių", ir tautiškai nusiteikusių vokiečių tikslas — o Rusija turi su jais bendrauti, žinoti jų pažiūras ir, jei reikia, palaikyti. Ne taip, kaip Vakarai palaiko Navalną, tikėdamiesi, kad jis sukels problemų Putinui, jį susilpnins ir galų gale ateis į valdžią kaip naujas "Europos draugas" ir Gorbačiovo-Jelcino politikos tęsėjas (tai juokinga, tačiau iš tikrųjų daro įtaką Vakarų politikai). Ne, Rusija neturi tikslo susilpninti nei Merkel, nei Vokietijos, priešingai, mes kaip tik suinteresuoti ją sustiprinti, tačiau sustiprinti nepriklausomą Vokietiją.
Todėl palaikydama "Alternatyvą" Rusija primityviai nestatys greitoms lažyboms dėl jų (akivaizdu, kad Vokietijos elitas vis dar sugeba tramdyti antisistemines jėgas), Rusija neturi prasmės žaisti vidinėmis Vokietijos problemomis — mums svarbu susigaudyti Vokietijoje vykstančiuose procesuose, suprasti Vokietijos istorijos eigą. Ne tik todėl, kad mus domina būtent tokia būsima Vokietija, bet ir tai, kad klausimas, kada "alternatyvios" nuomonės taps pagrindinėmis — tik laiko klausimas. Pagal istorinius standartus — labai artimo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
