Tik pasibaigus rudeninei Seimo sesijai, jau ruošiamasi 2021-ųjų pavasario sesijai. Ir iš valdančiosios koalicijos pusės, vienu šio ruošimosi ženklų tapo "Laisvės partijos" deputato, "vienaragio" Tomo Vytauto Raskevičiaus pareiškimas apie jau kuriamą įstatymo projektą, skirtą vienalytėms partnerystėms įteisinti.
Štai kaip skambėjo paties Raskevičiaus žodžiai, paskelbti socialiniame tinkle "Facebook" ne bet kada, o sausio 13 d., t. y. per kultine tapusios (ir tiek daugybe klaustukų, tiek griežtos cenzūros tinklu apipintos...) 1991-ųjų sausio 13-osios tragedijos 30-ąsias metines:
Kaip žinia, Lietuvos jurisdikcijoje partnerystės institutas jau egzistuoja nuo 2001 m., tik bėda (šių veikėjų požiūriu) yra ta, kad pastarajame galimybė įregistruoti partnerystę numatyta tik vyrui su moterimi. Vadinamosioms vienalytėms poroms šitoks variantas nenumatomas. O kadangi esame, atseit, "vakarietiška" šalis — tai šitaip gi būti neturėtų!
Kreipsis į koalicijos partnerius
Bent taip mano Raskevičius su savo partiečiais. Tiesa, dėl koalicijos partnerių, į kuriuos, anot Raskevičiaus, pirmiausia ir bus kreipiamasi, situacija kiek įdomesnė: juk TS-LKD save pateikia kaip "krikščionišką", "konservatyvią" partiją. Ir iš tiesų, katalikiškasis šios partijos sparnas (neįskaitant dar 2019 m. atskilusių Jono Rimanto Dagio šalininkų) su tokiais veikėjais kaip Audroniumi Ažubaliu ir Laurynu Kasčiūnu priešakyje, šiuo klausimu turėtų užprotestuoti. Tačiau partijos "generalinė linija" keičiasi...
Ir tai byloja ne vien Ingridos Šimonytės atėjimas. Pavyzdžiui, liūdnai tiek savo "naktine reforma", tiek cinišku 2009-ųjų sausio 16-osios demonstracijos sušaudymu pagarsėjęs Lietuvos "krizinis" premjeras Andrius Kubilius, dar 2011-aisiais deklaravęs tradicinį požiūrį į šeimą, dabar viešai ir, be to, ES lygmeniu, pasisako už vadinamąsias seksualinių mažumų teises. Taigi — ir konservatorių patriarchai laikosi atitinkamai...
O turint omeny, kad valdančioji koalicija, be TS-LKD (kurios parlamentarų tarpe tokios vienalyčių partnerysčių idėjos priešininkų ir taip jau nebe dauguma), sudaryta iš Laisvės partijos ir jai beveik identiško, tik kiek santūresnį stilių pasirinkusio Liberalų sąjūdžio, nesunku prognozuoti, kad minėtoji iniciatyva valdančiojoje koalicijoje pritarimą ras.
Nevienalytė opozicija
Negana to, ir opozicija šiuo požiūriu nevienalytė: po to, kai Gintauto Palucko kompanija perėmė vadovavimą LSDP, šios partijos viršūnės taip pat remia vadinamąsias LGBT idėjas ir, galime sakyti, nuo Laisvės partijos nesiskiria niekuo, išskyrus siūloma socialine-ekonomine politika. Ramūno Karbauskio "Žalieji valstiečiai", tuo tarpu, kaip ir didžioji dalis Darbo partijos bei kitų deputatų, aišku, minėtosios iniciatyvos nepalaikys.
Tačiau aukščiau minėtieji faktai byloja, kad vienalyčių partnerysčių instituto "praėjimas" 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje, nors tikrai negarantuotas, bet taipogi ir neatmestinas scenarijus. Na, o tai, kad netgi dabar — po daugiau kaip dešimtmečio agresyvios propagandos — absoliuti lietuvių dauguma (70–80 %) pasisako prieš šitokias, atseit, "naujoviškas" vertybes, šiems tariamiems "demokratams" (kabutėse, nes juk demokratija turėtų reikšti liaudies, vadinasi, ne mažumos, bet daugumos, valdžią — nė motais.
Ką visa tai reiškia?
Ir būtų didelė klaida į šią realiją žiūrėti pro pirštus: atseit, čia nieko tokio, "gi partnerystės, tai vis dėlto ne santuokos, tegul gauna, ko nori, tai nustos ir reikalauti, ir paraduoti", — sakys koks miesčionis, kuriam pati mintis, kad būtų galima dėl kažko kovoti, o, vadinasi, išeiti iš savojo smulkiaburžuazinio respektabilumo ir komforto zonos, kelia baimę ir pasipiktinimą...
Klaida, nes Vakarų šalių (pavyzdžiui, Anglijos, Prancūzijos, Ispanijos — ką bekalbėti apie Olandiją) patyrimas rodo, kad štai tokių partnerysčių įvedimas tėra tik pirmutinis žingsnis link santuokų legalizavimo. Tuo tarpu, tik tose šalyse, kuriose vienu ar kitu būdu šioms tendencijoms duotas sąmoningas atkirtis (t. y. ar "iš apačios", aktyviu liaudies pasipriešinimu, kaip, pavyzdžiui, buvo Serbijoje, Gruzijoje, ar "iš viršaus", ryžtingais valdžios sprendimais, kaip kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje), štai tokia, sakykime, "vaivorykštinė" banga nesugebėjo prasiveržti.
Be to, Raskevičiaus siūlomas partnerysčių įstatymo projektas sudėliotas taip, kad tarp partnerystės ir santuokos nebūtų jokio esminio skirtumo, ypač svarbiausiuoju — vaikų — klausimu. Ir todėl šiuo atveju galima kalbėti apie konkretų ir visiškai realų LGBT ideologijos šalininkų — Džordžo Sorošo ir kitų globalistinio, finansinio kapitalo ryklių, finansuojamų postmodernistinio priverstinės "tolerancijos" kulto išpažinėjų, — puolimą prieš lietuvių tautą.
Kas kaltas?
Kad toks puolimas įmanomas, tai reiškia, kad Lietuva, prieš 30 metų išsilaisvinusi nuo tariamos "sovietinės priespaudos" ir nutraukusi atitinkamus ryšius su Rusija, kaip istorine tarybinio pasaulio perėmėja, šiandien sėkmingai eina iš klasikinės demokratijos ir kapitalizmo į labai neaiškų (tiek ultraliberalistinės ideologijos, tiek Davoso forumo prezidento Klauso Švabo keliamo socialinio-ekonominio "perkrovimo" charakterizuojamo) postkapitalistinį mutantą išsigimstantį Vakarų pasaulį. Šia prasme — viskas pagal programą...
Tik ar toji programa — tai, ko reikia pilnaverčiam Lietuvos ir lietuvių tautos gyvavimui? Ne šiaip dabar ir čia, bet ilgalaikėje XXI amžiaus perspektyvoje? Šis klausimas yra retorinis, bet tiktai jį keliant galima kelti ir kitą: o kas gi kaltas dėl esamos situacijos? Aišku, valdantysis elitas.
Tačiau viską suvesti į jį — ne tik klaidinga, bet tiesiog nerimta: vertėtų galiausiai suprasti, kad šios bei kitos tendencijos pas mus ateina ir grasina įsigalėti dėl to, kokią nacionalinio vystymosi trajektoriją mes patys pasirinkome, tapdami to paties Vakarų pasaulio periferine zona... Ir čia, galbūt, prieš kaltinant elitą, reikėtų pirmiau paklausti savęs: o ką gi mes — pati tauta, pati liaudis — padarėme, kad būtų kitaip? Tegul apie tai ir pamąsto skaitytojas...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.