Borelio teigimu: "Turime atmesti siauras nacionalinio intereso sampratas ir nustoti naudoti etnines ar religines tapatybеs skaidymui, o ne vienijimui". Kartu jis pažymėjo: "Tapatybė gali žudyti. Kiekvienas iš mūsų turi tapatybę. Galbūt, keletą tapatybių tuo pačiu metu. Mes turime baigti tapatybių kovą, mes turime toliau kovoti už žmogaus teises ir fundamentalias laisves kaip Europos Sąjungos ramsčius". Kaip tai vertinti?
Eurofederalistai grįžta?
Pirmiausia, reikia atsižvelgti į Borelio kalbos kontekstą — ji buvo pasakyta, komentuojant tragiškus įvykius Bosnijoje praėjusio amžiaus pabaigoje. Tada etninė ir religinė priešprieša baigėsi žiauria prievarta, nes buvo peržengtos pozityvaus nacionalizmo ribos.
Tačiau sunku atsikratyti jausmo, kad vadinamasis ES užsienio reikalų ministras bendrai universalią europietišką tapatybę iškelia aukščiau tradicinės nacionalinės ir religinės. Kitaip tariant, Europos Sąjungoje turi gyventi "europiečiai", o ne ispanai, italai ar austrai (panašiai kaip sovietinio žmogaus ar pasaulio piliečio koncepcijos atveju).
Galbūt minėto jausmo nebūtų, ir aptariami aukšto rango ES pareigūno pareiškimai liktų nepastebėti, jeigu ne Lenkijos ir Vengrijos, kurios užblokavo sąjunginį biudžetą, protestuodamos prieš savo suvereniteto ribojimą, istorija. Taip, galiausiai pastaruoju atveju pavyko susitarti, bet bendra europinio federalizmo ir nacionalizmo priešpriešos problema niekur nedingo.
Pavyzdžiui, daug Lenkijos miestelių pasiskelbė "zona, laisva nuo LGBT ideologijos", ką Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pakomentavo taip: "Aš noriu pasakyti labai aiškiai: zonos, laisvos nuo LGBT — tai zonos, laisvos nuo žmogiškumo. Joms ne vieta mūsų sąjungoje". Štai tokia vertybių "vienybė" tariamai vieningoje Europoje.
Kitaip sakant, jos gelmėse toliau verda europinių globalistų ir neriboto suvereniteto šalininkų kova. Kai prasidėjo koronavirusas, susidarė įspūdis, kad pirmieji gali ilgam pamiršti savo planus, nes ES kaip efektyvi institucija atrodė beviltiškai, ir į pirmą planą grįžo nacionalinės valstybės. Dabar aiškėja, kad federalistinė idėja gyva, ir jos oponentai jau priversti gintis.
Ką Lietuva?
Buvęs Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis yra sakęs: "Neturėtume pereiti į unitarinės valstybės modelį, deleguojant vis daugiau kompetencijų ES institucijoms". Dabartinių valdančiųjų pozicija kitokia.
Vyriausybės programoje teigiama: "Orientacija į Europos Sąjungos branduolį.
Išskirtinį dėmesį turime skirti Europos Sąjungos centro sostinėms — Berlynui ir Paryžiui. <...> Po "Brexit" Europos šerdies valstybių reikšmė dar labiau išaugo. Europos Sąjungos efektyvumas priklauso nuo šerdies gebėjimo rasti kompromisą tarp Šiaurės ir Pietų, taip pat kitų besiformuojančių polių.
Kompromiso nerandant arba stringant jo paieškoms, ilgainiui į politinę darbotvarkę gali grįžti "skirtingų greičių" Europos Sąjungos modelis. Lietuvos strateginis geopolitinis interesas buvo ir bus likti Europos Sąjungą kuriančių valstybių branduolyje".
Tokiu būdu, anksčiau buvome santūrūs euroskeptikai, o dabar būsime aktyvūs euroentuziastai. Šiaip, logiška, nes visuomenės lygyje Lietuva yra viena iš proeuropietiškiausių valstybių. Tačiau ar lietuviai iki galo supranta tai, ką remia? Ar neatsitiks taip, kad jų tautiškumas išliko Sovietų Sąjungoje, bet "ištirps" ES?
Kaip teisingai pasakė tas pats Skvernelis: "Turime labai gerai jausti ES pulsą ir geriau jį perteikti mūsų visuomenei". Lenkai su vengrais jau suprato, link ko viskas juda, ir vertina integracinę tendenciją kaip rimtą grėsmę savo valstybingumui. Tuo tarpu Lietuva, atrodo, arba mano, kad sugebės išsaugoti savo tapatybę centralizuotoje Europoje, arba (kas labiau tikėtina) elito lygmenyje pasiruošusi "parduoti" ją už dosnią finansinę pagalbą, o visuomenė tiksliai nesuvokia, kas jos laukia. Kai suvoks, gali būti per vėlu kažką pakeisti...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
