Kai užsienio reikalų ministro paklausta, ar Rusija juda santykių su ES nutraukimo link, jis, priminsime, atsakė stebėtinai atvirai: "Mes pasiekėme tašką, kai esame pasirengę. Jei mes dar kartą pamatysime, kaip jau jautėme ne kartą, kad kokiose nors srityse taikomos sankcijos, kurios kelia riziką mūsų ekonomikai, įskaitant jautriausias sritis — taip". Pasak jo, Rusija nenori tapti izoliuota "nuo pasaulio gyvenimo", bet turi būti tam pasirengusi. "Nori taikos — ruoškis karui", — pasakė Lavrovas, savo medžiagoje rašo RIA Novosti autorius Pavelas Danilinas.
Šokas — tai mūsų būdas. Rusijos pasirengimas nutraukti santykius su Europos Sąjunga — tai aukščiausio lygio naujiena tarptautinėje arenoje. Žinoma, po derybų su Suomijos užsienio reikalų ministru Pekka Haavisto, po poros dienų, Lavrovas patikslino ir paaiškino Rusijos poziciją, pareikšdamas: "Mes esame pasirengę aptarti problemas. Kai tai be kito ko atitinka ir Rusijos interesus, mes bendraujame tiek klimato kaitos, tiek aplinkosaugos klausimais. Tačiau šių santykių pagrindai buvo sąmoningai sunaikinti Briuselio iniciatyva".
Be to, Lavrovas priminė, kad ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai Žozepas Borelis, grįžęs iš Maskvos, padarė daug nedraugiškų pareiškimų. Visų pirma, pasak Borelio, Rusija nepateisino lūkesčių, nesugebėjo tapti šiuolaikine demokratija ir sparčiai tolsta nuo Europos.
Iš tikrųjų, kaip pasakė Lavrovas, viskas yra visiškai priešingai: Briuselis nuosekliai sunaikino visus be išimčių mechanizmus, egzistavusius partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo pagrindu, įskaitant du kartus per metus vykusius aukščiausiojo lygio susitikimus, kasmetinius Rusijos vyriausybės susitikimus su Europos Komisijos nariais ir Europos Komisijos pirmininku, keturių bendrų erdvių formavimo projektus, daugiau nei 20 sektorių dialogų, kasmetinius Bendradarbiavimo tarybos posėdžius, kuriuose dalyvauja Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas ir Europos Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis.
Kitaip tariant, Sergejus Lavrovas leido suprasti: Rusijai atsibodo plakamo berniuko vaidmuo. Tango šoka du. Per prievartą negali būti malonus. Ir, kaip teisingai pažymėjo Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas, iniciatyva de facto nutraukti normalius ryšius kilo visai ne iš Rusijos, o iš pačios Europos Sąjungos. Tuo pačiu metu, net ir pagal pavienių Rusijos diplomatų ir Europos biurokratų kontaktų rezultatus, neįmanoma pasiekti abipusio supratimo. Užtat skamba nauji grasinimai Rusijos atžvilgiu ir šantažas taikyti eilinį sankcijų paketą. Tiesą sakant, būtent taip ir nutiko po minėto Žozepo Borelio vizito į Maskvą. Vos grįžęs į Briuselį, jis iškart apkaltino Rusiją visomis mirtinomis nuodėmėmis ir nedelsdamas paragino taikyti naujas sankcijas Maskvai. Tad kyla klausimas: ko jis atvažiavo?
Akivaizdu, kad esant tokiam dialogo formatui geriau visiškai nepalaikyti jokio dialogo.
Susikaupė? Taip, susikaupė. Ir dabar ne tik aišku, bet ir oficialiai paskelbta, kad Maskva nebevertina Europos Sąjungos kaip partnerės, sugebančios vesti derybas. Kaip partnerės, vertos pasitikėjimo. Kaip partnerės, bent šio to vertos.
Galų gale mes gerai atsimename, jog su Europos Sąjunga pasiekti susitarimai nėra garantija, kad Briuselis juos įgyvendins. Jei Europos valdininkai ką nors pažadėjo ir net savo įsipareigojimus užfiksavo popieriuje, tai visiškai nereiškia, kad tai, ką jie įsipareigojo, iš tikrųjų bus įvykdyta.
Europos biurokrato žodis praktiškai vertas daug mažiau nei popierius, ant kurio jis parašytas. Ir apie tai gali papasakoti buvęs Ukrainos prezidentas Viktoras Janukovičius, kuris 2014 metų vasario 21 dieną pasirašė su Euromaidano lyderiais "susitarimą dėl politinės krizės sureguliavimo Ukrainoje". Nemažai aukšto rango Europos valdininkų veikė kaip susitarimo garantai, o Rusijos atstovas, beje, atsisakė pasirašyti dokumentą. Ir jis buvo teisus, nes Europos Sąjungos garantijos pasirodė esančios tuščias popiergalis: po poros dienų maištaujanti minia užėmė Ukrainos prezidento rezidenciją, Aukščiausiosios Rados opozicija, pažeisdama Ukrainos Konstituciją, nušalino Janukovičių nuo valdžios, o pačiam prezidentui teko bėgti iš šalies. Visa tai vyko su Varšuvos, Berlyno ir Briuselio plojimais. Niekas iš pasirašiusių garantijas Janukovičiui nepabandė jų įvykdyti. Be to, niekas net neatsiprašė ir nepasakė: "Ak, kaip negerai atsitiko". Visi apsimetė, kad jokių garantijų iš viso nebuvo. Kas tai, jei ne politinis sukčiavimas?
Yra dar vienas svarbus niuansas, į kurį atkreipė dėmesį nedaugelis Lavrovo kalbų komentatorių. Rusijos užsienio reikalų ministerijos vadovas — vienas geriausių mūsų laikų diplomatų, ir todėl kiekvienas jo žodis yra svarbus. Kadangi Rusijos URM ministras labai gerai moka parinkti žodžius, reikia atidžiai išanalizuoti ne tik bendrą to, kas pasakyta, prasmę, bet ir niuansus. Pavyzdžiui, tas faktas, kad Lavrovas kalbėjo apie santykių nutraukimą su Europos Sąjunga, o ne su visa Europa. Ir tai yra labai svarbi Rusijos žinutė. Mes aiškiai skiriame du esamus subjektus — viršvalstybinę Europos biurokratiją ir atskiras Europos šalis. ES antstatas yra nepatikimas, nedraugiškas, neadekvatus ir nekompetentingas, ir Rusija linkusi su juo visai neturėti reikalų. Kalbant apie atskiras Europos valstybes ir vyriausybes, Rusija visiškai neketina nutraukti santykių su jomis. Net ir sankcijų sąlygomis, tarp Rusijos ir kitų šalių, tarp jų ir su Vokietija, įgyvendinami bendri projektai, naudingi abiem šalims.
ES valdininkai, tokie kaip Borelis, vadovaujasi ne konkrečių Europos Sąjungą sudarančių šalių interesais, o savo pačių korporatyviniais interesais kartu su atkakliais Vašingtono norais. Būtent todėl jie laikosi politinės linijos, kuri prieštarauja atskirų ES valstybių narių interesams. Tiksliau, didžiosios daugumos Europos valstybių, kurios turi ilgalaikius ir tvirtus ekonominius ryšius su Rusija, interesams. Kalbama ne tik apie tokius svarbius žaidėjus kaip Prancūzija, Vokietija, Italija, bet, žinoma, šios trys šalys praranda daugiau nei kitos dėl rusofobiškos Europos Sąjungos pozicijos. Kita vertus, valdininkai Briuselyje nė kiek nesijaudina, kad savo atlyginimus gauna būtent iš šių šalių mokesčių.
Tačiau grįžtant prie Sergejaus Lavrovo pareiškimų, reikia pažymėti, kad Rusija nusprendė atsisakyti ryšių su beprasmėmis ir net žalingomis Rusijai viršvalstybinėmis Europos institucijomis, kurios Rusijos ir Europos santykiuose yra kaip šuniui penkta koja.
Kartą amerikiečių diplomatas Henris Kisindžeris (Henry Kissinger) uždavė savo garsųjį klausimą: "Kam turčiau paskambinti, kad pasikalbėčiau su Europa?". Kisindžeris turėjo omenyje tai, kad joks JAV svarbus klausimas negali būti išspręstas visos Europos lygmeniu. Tad tenka atskirai kalbėti su Londonu, Berlynu ar Paryžiumi. Praėjo metai, o padėtis rodo, kad geostrateginiu mastu, jei ir įvyko kokie nors pokyčiai, tai tik kosmetiniai. Štai ir Londonas neseniai paliko "tautų šeimą". Berlyną ir Paryžių vis labiau slegia ES "melžiamų karvių" vaidmuo. Ir būtent šiuo metu Rusija visam pasauliui pareiškia, kad turėti reikalų su Europos Sąjungos institucijomis ir jų biurokratais yra neproduktyvu ir kvaila. Geriau kalbėti atskirai su Vokietija ar Prancūzija. Tai, galbūt, ne visada malonu, bet tikrai naudingiau: aiškūs abipusiai interesai ir galimų kompromisų taškai. Nuo šiol Rusija su jais bendraus apeidama Briuselį, nes vieninga Europa akivaizdžiai nepateisino niekieno vilčių.