Ekonomikos forume Vilniuje Lietuvos ekonomikos vadovė garsiai pareiškė apie "ekonominės diplomatijos" plėtrą. Ambicinguose planuose yra siekis pritraukti užsienyje gyvenančius lietuvius reklamuoti lietuvišką produkciją tolimiausiose rinkose.
"Ne visada tai buvo prioritetas, bet mes turime būti matomesni. Mūsų ekonomikos variklis yra eksportas, o atstovybių, tinklų galėtume, mūsų požiūriu, turėti ir daugiau", — Lietuvos verslo forume sakė Armonaitė.
Bet to, ką ir kaip reklamuoti pasaulinėse parodose ir ekonomikos forumuose, Armonaitė neatskleidė. Ministrės reikalas yra šaukti šūkį ir leisti pačiam verslui vystyti garsias politikų idėjas. Šalis, kurioje gyvena tiek, kiek vieno didžiausių pasaulio miestų mikrorajone, ketina konkuruoti su pasaulio magnatais? Kaip? Dempingu? Juk juokinga!
Anksčiau bent jau pieno gamintojai galėjo tiekti savo produktus didžiulei Rusijos rinkai. Kaimynystėje. Nereikia važiuoti toli, transporto išlaidos geležinkeliu yra minimalios, o tai reiškia, kad lengviau konkuruoti kainų segmente. Bet jei lietuviškus sūrius pristatytume į Paryžių, Londoną ar Niujorką, tuomet patys galite įsivaizduoti, kokiomis kainomis juos reiktų įdėti į prekybos centrų lentynas, kad jie būtų parduoti. Dirbti nuostolingai tik dėl paprasto prancūzo, kuris perskaitytų "Made in Lithuania" etiketę ir paklaustų: "Kur tai?" Ir visa Lietuvos tauta nušvis iš pasididžiavimo.
Tačiau verslas, kaip žinote, nesupranta sentimentalumo. Patys verslininkai žino, kas, kur ir kiek pasaulyje yra ne blogiau ir net geriau nei politikai. O pinigai, kaip žinia, mėgsta tylą ir netoleruoja propagandistų ir politikų kišimosi, kai jiems į ratus kaišiojami pagaliai.
Ryškiausias tokių "pagalių" pavyzdys yra aistros dėl "Nord Stream-2" dujotiekio. Aplinkui lūžta supervalstybių ietys. Bet Lietuva taip pat bando į šį mūšį įterpti trigrašį, broliškai siekdama, kad Ukraina ir toliau parazituotų dėl Rusijos dujų tranzito į Europą. O kokia nauda paprastam lietuviui iš to, kad ukrainiečiai uždirba pinigus? Atsakymas — daina apie demokratiją, žmogaus teises, Krymo okupaciją ir Navalno laisvę.
Tiesa, Vilniaus nuomonė šioje pasaulinėje akistatoje pernelyg nevargina pagrindinių žaidėjų. Tačiau Lietuva vis dėlto užėmė savo sektorių pertvarkant Europos energetiką. Būtent Vilnius kelia politines aistras aplink Baltarusijos atominę elektrinę. Ir jis taip užsidega, kad yra pasirengęs nušalti ausis ir šildyti krosnis malkomis, tačiau neįleisti į savo energetinę sistemą nė kilovato baltarusiškos elektros energijos.
Kovodami dėl elektros tinklų švaros jie yra pasirengę mokėti tikruosius pinigus iš valstybės iždo. Tuo pačiu pamiršdamas, kad bet koks euro centas biudžete yra mokesčiai iš jų pačių verslininkų ir visų Lietuvos gyventojų kišenių.
Ryškus pavyzdys. Konkursas dėl elektros energijos grupės "Ignitis grupė" valstybinės įmonės — "Energijos skirstymo operatorius" (ESO) — transformatorių pirkimo. Pagal visas pasaulio ekonomikos taisykles, konkurenciją laimi įmonė, kuri už mažiau pinigų siūlo kliento nurodyto lygio ir kokybės prekes ar paslaugas. Bet tai pagal pasaulio ekonomikos, o ne Lietuvos taisykles. Čia galioja savo taisyklės.
Iš pradžių konkurso nugalėtoja buvo paskelbta "Ekobana", kuri pasiūlė tiekti Lietuvos energetikams Minsko elektrotechnikos gamyklos pagamintus transformatorius už penkis milijonus eurų. Bet tada įsikišo aukšta politika. Kaipgi tai?! Mes čia, Lietuvoje, maitiname, gerbiame pagrindinį Lukašenkos priešą — "prezidentę" Svetlaną Tichanovskają, o mes patys mokėsime pinigus vienai didžiausių valstybinių įmonių Baltarusijoje, kur "ypač aktyviai buvo slopinami darbininkų protestai prieš Lukašenką"?! Jokiu būdu! Geriau sumokėti beveik puse milijono daugiau įmonei SLO Lithuania, kuri pasiūlė tiekti Bulgarijos gamintojo transformatorius už 5,429 milijono eurų.
Pusė milijono — ne pinigai turtingai Lietuvai kalbant apie europines vertybes ir žmogaus teises kaimyninėje Baltarusijoje. O vyriausybės ministrai šių nuostolių nekompensuos iš savo kišenės. Jų atlyginimai išliks dideli, kaip ir buvo. O gal net išrašys premiją už nedidelę pergalę Baltarusijos fronte.
Bet ar naujieji "ekonominės diplomatijos" dirigentai visame pasaulyje kalbės apie tokias Lietuvos ekonomikos žaidimo taisykles ? Štai kur klausimas.
Ministrė Armonaitė skundėsi, kad prekybos atašė pareigybės Lietuvos ambasadose iki šiol buvo sukurtos trylikoje šalių — Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Norvegijoje, Baltarusijoje, Nyderlanduose, Izraelyje, JAV, Suomijoje ir bendroje diplomatinėje misijoje Kinijoje, Pietų Korėjoje, Mongolijoje ir Vietname. Ministerija planuoja stiprinti ekonominę diplomatiją JAV, Taivane, Japonijoje, Pietų Korėjoje, taip pat Europoje — Vokietijoje ar Danijoje.
Kokie yra komercinių atašė atlyginimai ir pagal kokius rodiklius vertinamas jų darbas? Apie tai niekur neminima. Matyt, paprastam mokesčių mokėtojui nereikia žinoti, kur išleidžiami jo pinigai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.