Kur kas sunkiau suprasti logiką, kuria vadovaujasi JAV ir Europa, ir jų siekiamus tikslus. O jų veiksmų tvarkingumas ir nuoseklumas, nepaisant visų paradoksų ir kai kur net absurdo to, kas vyksta, nepalieka abejonių, kad visa ko esmė yra gana racionalūs sumetimai.
Pirmiausia verta paminėti, kad jau kurį laiką — nuo 2010-ųjų vidurio — europiečiai ir amerikiečiai neišreiškė tokio solidarumo ir entuziazmo bendrų veiksmų prieš Rusiją klausimu. Sankcijos buvo paskelbtos abiejose Atlanto vandenyno pusėse ne tik per vieną dieną, bet ir beveik vienu metu, tai yra, žinoma, tai buvo etapinis žingsnis. O artilerijos pasirengimas būsimoms priemonėms buvo vykdomas pagal visas dramos taisykles: įtampos lygis buvo didinamas daugelį savaičių, o finale buvo žadama kažkas grandiozinio.
Tiesą sakant, klausimas vėl baigėsi įprastais "užmoju — už rublį, smūgiu - už kapeiką". Dažniausiai "bausmė" teko Rusijos saugumo agentūrų vadovams, kuriems nėra nei karšta, nei šalta nuo įvažiavimo į Vakarų šalis draudimo ir hipotetinio ten esančio turto įšaldymo. Panaši situacija yra su mokslo organizacijomis, kaltinamomis "biologinio ir cheminio ginklo gamyba". O Jungtinių Valstijų sprendimą nebeteikti pagalbos Rusijai galima laikyti tikru anekdotu — atrodo, kad Amerikos partneriai iš tikrųjų ir toliau gyvena 1999 metais.
Tuo tarpu pats Aleksejus Navalnas prieš keletą mėnesių tiesiogiai pareiškė, kad yra beprasmiškos sankcijos "kai kuriems pulkininkams ar generolams, kurie daug nevažinėja po pasaulį ir neturi daug turto ar banko sąskaitų Europoje". Tada jis paragino Europos Sąjungą "nusitaikyti į Rusijos oligarchų pinigus".
Reikia pripažinti, kad smūgis stambiesiems verslininkams iš tiesų būtų daug veiksmingesnis — tiek jiems asmeniškai, tiek ir šalies ekonomikai. Apie neigiamą poveikį bendrų strateginių projektų, tokių kaip tas pats "Nord Stream - 2", uždarymą, tuo labiau, nėra ką kalbėti. Tačiau Vakarai, nepaisydami visos išpūstos rusofobiškos retorikos, vėl nusprendė tenkintis išoriškai įspūdingais ir iššaukiančiai konfrontaciniais, bet iš esmės visiškai nenaudingais žingsniais.
Ne mažiau keistenybių yra amerikiečių ir europiečių pozicijoje įnirtingai ginamam Rusijos opozicionieriui.
Viena vertus, Vakarai iškėlė Navalną į pagrindinio priešo ir tuo pačiu pagrindinės Kremliaus aukos rango — skirdami jam tiek dėmesio ir garbindami. ES netgi sukūrė naują pasaulinę sankcijų tvarką už žmogaus teisių pažeidimus, o paskelbti apribojimai buvo pirmasis jos taikymas. Europos žmogaus teisių teismas paskelbė nuostabą keliantį sprendimą, reikalaudamas paleisti tinklaraštininką kaip taikomąją priemonę.
Kita vertus, akivaizdu, kad JAV ir Europa neturi net menkiausių iliuzijų dėl tinklaraštininko asmenybės. Tas pats EŽTT neįžvelgė politinio motyvo Yves Rocher byloje, dėl kurios Navalnas atsidūrė kolonijoje Vladimiro srityje.
"Amnesty International" nepadėjo visas jų išskirtinis moralinis lankstumas ir politinis oportunizmas. Organizacija atsisakė pripažinti opozicionierių "sąžinės kaliniu" — ir tai galima suprasti: labai jau kupinais rasizmo ir ksenofobijos komentarais jis svaidėsi netolimoje praeityje.
Beje, iš pradžių Europos Sąjunga net sumanė savo naują sankcijų režimą pavadinti tiesiogiai Aleksejaus Navalno vardu. Bet, matyt, ir ten kažkam laiku pasirodė, kad to daryti negalima, atsižvelgiant į "didvyrio" pažiūras — ir šios idėjos atsisakyta.
Todėl Vakarų, ypač Europos, elgesys iš tikrųjų atrodo mėtymasis iš vienos pusės į kitą, naudojant viską, kas yra po ranka ir nelabai tinkama konfliktui su Maskva ir apskritai, atrodo, kaip nenuoseklių veiksmų krūva.
Tačiau visa tai yra puikiai paaiškinama, stebint, kas vyksta, kritinėje situacijoje — ir net šiek tiek paniškai — užėmus gynybinę padėtį.
Rusijos santykiuose su Europa ir JAV šiuo metu vyksta dar viena pertvarka.
Neramūs praėjusio dešimtmečio vidurio įvykiai Vakarams buvo bandymas galutinai sutriuškinti Rusiją, privertus ją ekonomiškai ir geopolitiškai kapituliuoti.
Neramūs praėjusio dešimtmečio vidurio įvykiai Vakarams buvo bandymas galutinai sutriuškinti Rusiją, privertus ją ekonomiškai ir geopolitiškai kapituliuoti.
Be to, jiems nekilo nė menkiausių abejonių dėl savo sėkmės. Be to, jie buvo įsitikinę, kad tai bus įmanoma pasiekti "praliejus nedaug kraujo" taikant priemones, kurios nebuvo pernelyg skausmingos jiems patiems, nes, pavyzdžiui, Maskvos atjungimas nuo SWIFT Vakarų verslui taptų itin nepalankus.
Tačiau Rusija dar kartą pateikė staigmeną pasipriešindama kolektyviniam spaudimui — ir kelerius metus padėtis išliko nestabili. Nominaliai konfrontacija tęsėsi, tačiau sankcijos virto profanacija ir tuščiu formalumu.
Kita vertus, tarp šalių, ypač su Europa, prasidėjo intensyvus bendradarbiavimo atkūrimas.
Tačiau pastarųjų poros metų įvykiai, ypač pernai, privertė Vakarus pagaliau blaiviai pažvelgti į Rusiją ir permąstyti savo idėją. Jie suprato, kad susidūrė ne su atsitiktine mirštančios "blogio imperijos" sėkme, bet su sparčiai stiprėjančia didžia valstybe, turinčia milžinišką potencialą, rimtų ambicijų ir "krūvą kozirių" rankovėje ( tame tarpe ir galimybęgreitai sukurti įspūdingai veiksmingą vakciną).
Ir jei yra kažkas, kas gali būti garantuota išgąsdinti Europą, tai tikrai galinga Rusija. Ir, matyt, jie ten tikrai išsigando, visur matydami Maskvos perėjimo į ofenzyvą pėdsakus įvairiomis kryptimis — ekonomine, politine, ideologine, žiniasklaidos.
Tačiau Rusijos kaimynams akivaizdžiai trūksta pasitikėjimo savimi, todėl dabar jie greitai nuleidžia naują geležinę uždangą ir gilina santykių lūžį kaip savigynos būdą.
Tiesą sakant, Vakarai bando atkurti šaltojo karo konfigūraciją, kai tarp opozicinių pusių (ypač tarp Tarybų Sąjungos ir Vakarų Europos valstybių) buvo palikta kažkiek abipusiai naudingo strateginio bendradarbiavimo kanalų, tačiau visa kita buvo griežtai užblokuota.
Tiesa, tada pagrindinės pastangos užkirsti kelią "žalingai įtakai" iš užsienio buvo dedamos mūsų sienos pusėje.
Vakarų pasaulis ryžtingai atkartoja tą labai nesėkmingą TSRS patirtį.
Vakarų pasaulis ryžtingai atkartoja tą labai nesėkmingą TSRS patirtį.
Aleksejaus Navalno išnaudojimas šiai problemai spręsti gali būti laikomas gana sėkmingu. Nors pats Europos ir JAV noras užlipti ant "sovietinio grėblio" kelia giliausią sumišimą.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.