Vaivorykštinė Vakarų pelkė. Ar Lietuvoje pakankamai jėgų, neleisiančių nuskęsti?

Už vienalyčių partnerysčių institutą ir liūdnai garsėjančios Stambulo konvencijos ratifikavimą agituojantis Seimo "profesionalusis gėjus", Tomas Vytautas Raskevičius, galiausiai sulaukė per 360 tūkst. piliečių parašų
Sputnik
Parašus paliko reikalaujantys jo pasitraukimo iš parlamentinio Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų: ties šiuo momentu, kova tarp LGBT invaziją į Lietuvą remiančių ir sveikesnių visuomenės sluoksnių atkirtį jiems organizuojančių jėgų, žodžiu — kova dėl šeimos instituto Lietuvoje — pereina į kitą, aukštesnį lygmenį.
Stambulo konvencijos klausimas: kodėl Lietuvoje kritikos sulaukė kunigas
Įsidėmėtina, kad visai neseniai tiek minėtų parašų, tiek pačios akcijos legitimumą pripažinti vengusi Seimo pirmininkė, liberalų atstovė Čmilytė-Nylsen galų gale priėmė jos organizatorius pas save: pastarieji pristatė visus surinktus parašus ir nepagailėjo kritikos naujajai valdžiai bei ją palaikančioms masinės žiniasklaidos priemonėms, kurios — su LRT, Delfi ir 15 min priešakyje — paskutiniu laiku itin aktyviai reiškiasi, ir gindamos Stambulo konvenciją, ir siekdamos diskredituoti prieš pastarąją (ir apskritai prieš LGBT darbotvarkę) nukreiptą judėjimą.

Tapino "kontrpeticija"

Šiuo požiūriu, veikia dėsnis, kad veiksmas iššaukia atoveiksmį ir, panašu — ne patį silpniausią — į vykstančią bataliją pagaliau įsitraukia ir, atseit, "nepriklausomo", "visuomeninio" (o realiai, tiek valdžios, tiek Sorošo "Atviros visuomenės" fondo lėšomis maitinamo) "Laisvės TV" kanalo veidas ir vadovas, Andrius Tapinas: pastarasis pareiškė, kad, kaip atsaką į 360 tūkst. parašų surinkusią peticiją, bus "kontr" arba "anti" peticija, kuri — "influencerio" teigimu — surinksianti per 1 mln. parašų...
Maldeikienė apkaltino Karbauskį priekabiavimu prie Raskevičiaus
Kiekybiniu požiūriu, užmojis — įspūdingas, tačiau, kokie gausingi bebūtų "Laisvės TV", o taipogi į kampaniją ar oficialiai, ar neoficialiai įsitraukusių privačių bei valstybinių žiniasklaidos kanalų, ištekliai — labai abejotina, ar Lietuvoje apskritai įmanoma surinkti tiek žmonių, kurie tikrai pasirašytų už tai, ką atstovauja Tomas Vytautas Raskevičius ar liberalieji jo apologetai.
"Abejotina", nes netgi LGBT politikai palankiausi resursai negali paneigti, kad absoliuti lietuvių dauguma — kategoriškai nusistatę ir prieš vienalyčių partnerysčių institutą, ir prieš seksualinių mažumų ideologiją apskritai. Šiuo požiūriu, surinkti 1 mln. tikrų parašų — kaip sakoma — "misija neįmanoma" ir neabejotina, kad pats Tapinas — kaip ir jo šeimininkai — tai puikiai supranta.

Taktinis atsitraukimas?

Šiame informacinio karo fronte — akivaizdžiai vyksta puolimas, pamačius, kad vis platesni visuomenės sluoksniai, kaip ir vis gausesnės pajėgos (tiek judėjimai, tiek partijos, tiek "Respublikos" leidinių grupė) telkiasi prieš LGBT darbotvarkę Lietuvoje. Kituose taškuose, tuo tarpu, atrodytų, taktiškai atsitraukiama: štai Laisvės partijos pirmininkė, Aušrinė Armonaitė pasisakė, kad, galbūt, 2021-ųjų pavasario Seimo sesijoje Stambulo konvencijos klausimas iš viso svarstomas nebus. Galbūt, TS-LKD išsigando "bunto" ar netgi skilimo savo gretose? O gal — kita vertus — čia tik ruošiamasi (po Tapino akcijos) palankesnei progai?
Neatmestinas ir toks scenarijus. Tačiau šiai dienai, į dalyką žvelgiant objektyviai, sąmoningiems mūsų bendrapiliečiams vertėtų žinoti ir labai rimtai atsižvelgti į dvi šnekamą dalyką liečiančias aplinkybes, apie kurias čia trumpai ir pakalbėsime: pirma — esamą šeimos instituto statusą Lietuvos konstitucinės teisės kontekste ir — antra — platesnį — santvarkinį, civilizacinį, geopolitinį aspektą ir — jo atžvilgiu — į kovą prieš Stambulo konvenciją ir LGBT invaziją pakilusio judėjimo ribotumą...

Kaip Konstitucinis teismas uzurpavo Seimo ir tautos galias

Pradėkime faktu: 2019 metais, nutaręs pripažinti Danijoje tarp lietuvio ir baltarusio apiformintą vienalytę "santuoką", Konstitucinis teismas konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata yra "lyties požiūriu neutrali"; ir nors tuo formaliai nepaneigtas nei 1992 m. Lietuvos Konstitucijos 38 str., apibrėžiantis šeimą, kaip sąjungą tarp vyro ir moters, vis dėlto, tai yra precedentas, kuris praktiškai reiškia, kad Lietuvoje teisinė kova prieš vienalyčių partnerysčių institutą jau yra pralaimėta.
Prioritetas yra LGBT, likusieji palauks? Seimas turi svarbesnių reikalų nei sekimas
Nors formaliai ir ne, bet praktiškai aukščiau minėtas nutarimas keičia Konstituciją: šiuo požiūriu, vertėtų prisiminti, kad Konstitucijos pataisos priklauso arba Seimo (per pakartotiną balsavimą, surenkant mažiausiai du trečdalius balsų ir abu balsavimus skiriant bent 3 mėnesių laikotarpiui), arba visaliaudinio referendumo kompetencijai; taigi, kad Konstitucinis teismas šiuo nutarimu faktiškai uzurpavo tiek Seimo, tiek tautos suvereniąsias galias.
Nekeliant aikštėn šio momento, būtent — demokratijos ir suvereniteto momento — bet kokia kitokia ar Stambulo konvencijos, ar vienalyčių partnerysčių instituto kritika — iš teisinių pozicijų bus nepilnavertė ir todėl pasmerkta pralaimėjimui. Šiuo požiūriu, judėjimas prieš LGBT invaziją į mūsų šalį turėtų pasireikšti kaip pasipriešinimas antidemokratinei liaudies galių uzurpacijai tiek iš Konstitucinio teismo, tiek iš jo darbotvarkę formuojančių ES struktūrų pusės.

Truputis kritikos

Antrasis momentas — pati LGBT invazijos kilmė, jos geoekonominės ir geopolitinės šaknys, kurios akivaizdžiai yra iš Vakarų: tiek "vaivorykštinė" politika, tiek visa "tolerantiškųjų" Vakarų vizija apskritai, tėra dalelės platesnio projekto, atitinkančio ir išreiškiančio įsigalinčio globalinio finansinio, platforminio kapitalo šeimininkų, žodžiu — oligarchato — siekį įvesti totaliniu sekimu, kontrole ir smegenų plovimu paremtą transnacionalinių korporacijų diktatūrą (šiuo požiūriu, tiek nacionalinės valstybės, tiek šeima, tiek bet kokios tradicinių vertybių liekanos — tai kliūtys kelyje į visišką įsigalėjimą).
Nubaustas vilnietis, Facebook'e raginęs susidoroti su Tomu Raskevičiumi
Reikalinga alternatyva. O vienintele geoekonomine ir geopolitine alternatyva šiai dienai čia yra Rusija. Na, o santvarkos prasme, tiek geruoju, tiek piktuoju atveju, kalba turi eiti apie postkapitalistinį pasaulį. Šiuo požiūriu, neįkainojamas yra ir TSRS, žodžiu — tarybinis mūsų patyrimas. Tačiau tiek Rusijos, tiek tarybiškumo, mūsų šnekamieji aktyvistai bijo. Ir ilgainiui tai bet kokį antiliberalinį, patriotinį pasipriešinimą veda į akligatvį.
Ir tai ignoruoti būtų klaida. Tačiau dar didesnė klaida — nesuprasti, kad čia mums ant akių sprendžiasi esminiai mūsų visuomenės gyvenimo klausimai, kuriais abejingų būti negali. Patsai tokių iniciatyvų atsiradimas, kaip ir jų įgyjamas pagreitis, rodo, kad Lietuvoje dar pakankamai sveikų jėgų, neleisiančių šaliai nuskęsti vaivorykštinėje Vakarų pelkėje. Ir tai yra gerai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.