Kalbama ne apie Antrąją civilinę — ginčą tarp Pietų ir Šiaurės, respublikonų ir demokratų. Ir ta kita rimta kova stiprėja didžiulėje šalies užsienio politikos bendruomenėje, kuri visada buvo demokratiškesnė (globalistiškesnė) už visa kita.
Galima įsivaizduoti, kad šioje globalistinėje bendruomenėje buvo visiškai atsijungta nuo išorinio pasaulio, nes šalies vidaus problemos yra tokios, kad, atrodo, niekam nepakanka. Bet ne, diskusija vyksta kiekvieną dieną. Čia pateikiamos tipiškos antraštės ir paantraštės tik iš vienos "Washington Truth" — "The Washington Post".
"Baideno užsienio politikos komanda negali susidoroti su naujomis grėsmėmis pagal senas strategijas: kaip JAV sutelks dėmesį į naujas grėsmes, kariaudama nesibaigiančius karus ir stovėdama užšalusioje padėtyje? Arba — "Kitas pasaulinis karas nebus panašus į ankstesnį. Ir štai kaip JAV turėtų jam pasiruošti".
Tai net ne dėl kažkieno pasitikėjimo, kad vyks pasaulinis karas, nepaisant to, kad niekas nesugalvotų pulti Amerikos. Giliau ir giliau. Ginčas palaidotas pačiame pamate — pagal JAV ir visų Vakarų esmę. Išorinis diskusijos apvalkalas yra pokalbis apie tai, kas apskritai yra užsienio politika (įskaitant, beje, ir karą).
Priminsime skaitytojui netikėtą dviejų NATO Atlanto tarybos, demokratų ideologinio centro ir globalistų, ekspertų Emmos Ashford ir Matthew Burroughs publikaciją. Ši pora išreiškė nuomonę, kad užsienio politika Rusijos atžvilgiu turėtų būti kuriama remiantis tikrais kritiniais JAV interesais, o ne žmogaus teisėmis ir kita ideologija vien todėl, kad kitaip neišeis. Ir kilo skandalas iki standartinių demokratinių raginimų atleisti disidentus.
Tolesnė idėjų kova kyla iš šio taško. Pažvelkime į labai silpną dviejų nelabai garsių autorių — Hal Brands ir Zacho Cooperio — straipsnį "Užsienio reikalai". Iš tikrųjų kalbama apie tai, kaip JAV turėtų pasipriešinti Kinijai, tačiau nereikia jokių iliuzijų — trys pagrindinės JAV drakono galvos šiandien yra suskirstytos taip: Kinija, Rusija, Iranas. Taigi jie susiduria su visais ir daugeliu kitų: ir silpnas straipsnis yra geras, nes matyti kažkieno logikos nesėkmes yra ir malonu, ir naudinga.
Abu mūsų autoriai aiškina (ilgą laiką ir maždaug tiek pat — bent penkis kartus, skirtingais žodžiais): kaip ir anksčiau su TSRS, o dabar ir su Kinija, didžiosios valstybės iš tikrųjų kovoja ne dėl kažko materialaus, mūsų šalis čia yra "vertybių kova". Tai yra idealų ir valstybės struktūrų konkurencija. Na, tiksliau sakant, neveikia kurti užsienio politiką tik atsižvelgiant į realius šalies ar šalių grupės interesus.
Kodėl: kadangi konkurentai, varžovai, priešai kuria pasaulį, kuriame jie jausis patogiai, tai yra, kur jie atrodys "taip pat normalios" šalys, ir to neturėtų būti leidžiama. Niekas pasaulyje (idealiu atveju) neturėtų dalytis savo vertybėmis. Be to, tik ideologinės kovos gali suvienyti amerikiečius, be tokių mūšių užsienio politika neturės jokios vidaus paramos. Pagaliau be ideologijos negalima sutelkti reikalingų sąjungininkų. Priešingu atveju jie prisimins savo realius ir materialius interesus pasaulyje — jie nustos būti sąjungininkai.
Bet ką daryti, jei kova su sisteminiais priešais (Kinija, Rusija — nesvarbu) prieštarauja labai realiems, tarkime, Amerikos ekonomikos interesams? Čia mūsų autoriai sako: nieko didelio, visa Šaltojo karo istorija buvo pastatyta "pirmyn ir atgal" principu. Jei Amerika ir Vakarai turėjo realų ir akivaizdų poreikį (baisu atvesti reikalą į didžiulį karą, reikia pinigų ir pan.), Tada buvo padaryta pauzė, prasidėjo derybos, pasiekta kompromisų. Tai yra, mes iš tikrųjų kalbame apie reguliariai skelbiamą paliaubas. Tačiau niekas neturėjo iliuzijų, kad apskritai vyko ta pati mirtina kova.
Rezultatas — zigzago formos gyvatės formos užsienio politika. Štai autoriai ir pataria tai atlikti šiandien. Ir rytoj ir visada.
Tai — geras mūsų amžino priešininko, kurio 80-aisiais metais mes tikrai nenorėjome būti laikomi priešu, silpnumo pripažinimas, buvo vilčių, kad yra koks nors mūsų veiksmų variantas, kuriame galima pasiekti taiką ir draugystę. O dabar tas oponentas mums sako, kad be nuolatinio ideologinio intensyvumo tema "mes geri" jis negalės atsispirti. Taigi nereikia tikėtis, kad su faktais rankose galite ką nors įrodyti šiems žmonėms — tai neveiks. Faktai tik verčia juos piktintis. Taip pat nenaudinga galvoti apie tai, kaip elgtis, kad jiems patiktume: mes to nedarysime.
Tai gera pamoka tiems, kurie mano, kad santykiai tarp galių yra paremti kažkuo racionaliu ir suprantamu, pavyzdžiui, ištekliais — patekimu į prekybos kelius — pardavimo rinkomis. To nepakanka. Nors... Jei nekontroliuosite "vertybių", nediktuokite žmonėms, kaip mąstyti, negalėsite monopolistiškai atsiimti nuomos, kurią teikia pagrindinės šiandienos korporacijos — informacijos, medicinos, aplinkos ir kitos. Kas nevaldo minties, nevaldo ir ekonomikos.
Tačiau ar laikinai nugalėję demokratai JAV kontroliuoja mintis ir vertybių supratimą savo šalyje? O kaip su žarnyno lygio teisingumu? Pažvelkime į pašto adresų sąrašus su nuotraukomis ir be jų, kuriomis pasikeitė nuversti amerikiečiai konservatoriai (ir kartais siunčiami draugams į Rusiją). Kažkas panašaus: "Žiūriu į žmones, kuriuos pažįstu visą gyvenimą, ir matau, kad jie kupini neapykantos, tačiau atvirai sutinka su nuomonėmis, kurių niekada nesutiko". Arba — "žmonės, niekada neturėję vergų, turi sumokėti kompensaciją tiems, kurie niekada nebuvo vergai". Taip pat: "Kai Džo Baidenas šantažuoja Ukrainos prezidentą, viskas gerai, bet jei Donaldas Trampas apie tai teiraujasi, tuomet reikia apkaltos". Galiausiai išvada: "nuskendęs Titanikas" — Amerika — jau atsitrenkė į ledkalnį ir greitai skęsta".
Apskritai "vertybių kova" įsibėgėja be mūsų pagalbos. Nė vienai Rusijai, su Kinija ir Iranu ar be jos, net nereikia jame dalyvauti — tegul susitvarko patys su savimi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.