Nuo 2020 metų vasaros vandenilio energijos tema tapo viena populiariausių žiniasklaidoje, nes liepos 8 dieną Europos Komisija oficialiai paskelbė galutinę ES vandenilio strategijos versiją. Pagrindinė tema: ES turi sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir iki 2050 metų pasiekti neutralų anglies dioksido lygį.
Europos energetikos komisarė Kadri Simson, komentuodama leidinį, teigė: "Klimato neutralumą iki 2050 metų galima pasiekti tik visiškai atsisakius iškastinių energijos išteklių. Visi partneriai, tiekiantys mums šį kurą, turi į tai atsižvelgti".
Tai skamba, žinoma, įspūdingai, bet pabandykime išanalizuoti, ką tai reiškia. Per ateinančius 30 metų ES ketina visiškai panaikinti savo teritorijoje visas transporto priemones, kurios naftos produktus ar gamtines dujas naudoja kaip variklių kurą — suspaustą metaną, propano-butano mišinį ir SGD.
Tas pats pasakytina apie geležinkelių ir oro transportą, jūrų ir upių laivus, visą šilumos ir elektros energijos gamybos sistemą, skirtą pramonės ir žemės ūkio sektoriams, visam viešajam ir komerciniam nekilnojamam turtui bei gyvenamajam sektoriui. Visos minėtos sritys iki 2050 metų turėtų pereiti tik prie kuro vandenilio pagrindu ir elektros naudojimą, kuriuos gaminti turėtų tik atsinaujinantys energijos šaltiniai — įvairių rūšių biokuras, rūšiuotų komunalinių atliekų deginimas ir, galbūt, branduolinė energija (apie pastarąją vis dar diskutuojama).
ES politikų iškeltos užduoties apimtys prilygsta, o gal net didesnės nei pirmųjų TSRS penkmečių planai, ypač atsižvelgiant į tai, kad, šių ponų ir ponių nuomone, saulės ir vėjo jėgainės turėtų tapti naujos ES energetikos sistemos "šerdimi", o visas nutrūkstančios, netolygiai gaminamos elektros energijos problemas teks spręsti vadinamosios žaliosios vandenilio energijos sąskaita. Tačiau pačiame strategijos tekste nėra naudojama "žaliojo vandenilio" sąvoka, taip pat nėra jokio kito "spalvoto" vandenilio tipo. Vietoj to naudojami šie terminai:
— "elektrolizinis vandenilis" (angl. electricity-based hydrogen)
— "atsinaujinantis vandenilis" arba "grynas vandenilis" (renewable hydrogen)
— "iškastinis vandenilis" (fosilinis vandenilis, fossil-based hydrogen)
— "iškastinis vandenilis su anglies sąranka". (fossil-based hydrogen with carbon capture).
Tačiau su painiava, kurią sukelia ši terminologija, mes susitvarkysime šiek tiek vėliau, pirmiausia svarbu suprasti, kas tai yra. Būtų keista manyti, kad ES vandenilio strategija yra vienintelis dalykas, kuris dabar lemia šios ekonominės asociacijos energetikos sektoriaus plėtrą. Be strategijos, yra ir 2009 metais priimta direktyva dėl atsinaujinančių išteklių, pakeista ir pataisyta 2018 metais.
Atsižvelgiant į šiuos pokyčius, 2030 metais visos ES pagaminamos elektros energijos 32 proc. turi būti pagaminta naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius. Šios AEI pataisos prieštarauja 2014 metais priimtai ES klimato ir energetikos sistemai iki 2030 metų, pagal kurią atsinaujinanti energija iki 2030 metų turėtų sudaryti 27 proc. visos energijos. Be to, 2011 metais ES priėmė Energetikos strategiją iki 2050 metų (ES 2050 m. energetikos strategija), kurioje buvo nurodytas tikslas — iki 2050 metų atsinaujinančios energijos dalis turėtų siekti 70 proc.
Net šio ES strateginių dokumentų išvardijimo, mūsų nuomone, visiškai pakanka suprasti, kad Europos Sąjungoje dar nėra suformuotas vieningas požiūris į energetikos plėtrą, pagrįstą subalansuota esamos padėties analize. 27 proc. elektros energijos iš atsinaujinančių šaltinių iki 2030 metų ar 32 proc.? 70 proc. atsinaujinančios elektros energijos ar visiškai neutralus klimatas iki 2050 metų?
Atsakymų į šiuos klausimus nėra, lygiai taip pat nėra nė vieno iš išvardytų variantų galimybių studijos ženklų. Vienintelis dalykas, kuris yra — prognozuojamos investicijų į naujos ES elektros energijos tinklo infrastruktūros formavimą energetikos strategijos tikslams pasiekti apimtys — nuo 1,5 iki 2,2 trln. eurų. 50 procentų tikslumo įvertinimas yra viskas, ką šiandien sugebėjo Europos Komisijos Energetikos generalinis direktoratas.
Jei pati Europos Komisija sąlyginai laikoma "Europos Sąjungos vyriausybe", tai šis direktoratas yra analogiškas Energetikos ministerijai. Kaip įvertinti šios "ministerijos" darbą? Atsižvelgiant į tai, kad vandenilio strategija jau patvirtinta ir tik dabar Europos Sąjungos energetikos įmonės pradėjo tirti vandenilio transportavimo naudojant magistralines ir skirstomąsias dujotiekio sistemas bei technines galimybes, ji neveiks — net dvejetas penkių balų sistemoje neišeis. Jei per dešimt metų, praėjusių nuo oficialaus energetikos strategijos patvirtinimo, Europos Komisija nesugebėjo išaiškinti būsimo darbo su elektros tinklais apimties, tai mes galime tik spėlioti, kiek užtruks vandenilio plėtros strategijos planas.
ES vandenilio strategija tarptautinių santykių fone
Akivaizdu, kad tam prireiks daug laiko. Štai citata iš vandenilio strategijos: "Tik vandenilis, kuris buvo pagamintas iš atsinaujinančių energijos šaltinių, yra ilgalaikis ir tvarus. Mūsų tikslas yra naudoti atsinaujinantį vandenilį, palaikyti greitą jo rinkos augimą ir sukurti tinkamas vertės grandines." Verta paminėti, kas šioje citatoje "paslėpta tarp eilučių" — šio dokumento autoriai pasirodė labai drovūs.
Nuo pat to momento, kai buvo priimta 2009 metų atsinaujinančių išteklių energijos direktyva, daugelis pramonės ekspertų ne kartą įspėjo, kad "vežimas pastatytas prieš arklį": žmonija neturi technologijos, leidžiančios reguliuoti debesuotumą ir vėją, masinis įvedimas iš esmės pertraukiamo generavimo SPP ir WPP neišvengiamai destabilizuos sujungtas energijos sistemas, vienintelis būdas to išvengti yra ne mažiau masinis pramoninių energijos kaupimo technologijų vystymas.
Būtent saugojimo įrenginių technologijas — pigiausias, saugiausias ir tuo pačiu talpiausias — pirmiausia reikėjo sukurti ir įsisavinti, o tik po to imtis pertraukiamos alternatyvios kartos. Europos politikai nieko nenorėjo girdėti, Europos Komisija ir ES valstybių narių vyriausybės masiškai rėmė saulės elektrinių ir vėjo jėgainių statybas, tuo pačiu demonstruodamos neįtikėtiną pasitikėjimą, kad kaupimo problemos bus sprendžiamos be didelių pastangų. Taip, daugelio šalių laboratorijos bandė išrasti naujus cheminius ir mechaninius energijos kaupimo įtaisus, tačiau iki šiol nebuvo pasiekta jokių pastebimų ir ekonomiškai pagrįstų rezultatų.
"Vandenilis, gaminamas remiantis atsinaujinančiais energijos šaltiniais, kaip vienintelė tvari perspektyva", ES strategijoje yra tam tikras "pasidavimo aktas", pripažįstant, kad energijos kaupimo technologijos liko nepasiekiamos. Tačiau Europos politikai ketina kapituliuoti savo pačių sąlygomis — ne plėtodami branduolinę energiją, tobulindami nuolatinės srovės elektros perdavimo technologijas, sinchronizuodami Europoje veikiančias skirtingas sujungtas energetikos sistemas (priminkime, kad šiandien yra šešios tokios IES), integracijos projektai tarp Europos BES ir buvusių TSRS šalių BES ir aptartos Vandenilio strategijos sąskaita.
Priežastys, kodėl ES pasirinko būtent tokį pasirinkimą, yra skaidrios, ir jas nurodė Europos energetikos komisaras: "Visi partneriai, tiekiantys mums tokio tipo kurą, turėtų į tai atsižvelgti". Europos politikai, pasirinkdami konfrontacinį požiūrį į santykius su Rusija, bando atsisakyti iškastinių energijos išteklių importo iš mūsų šalies derindami "atsinaujinančius energijos šaltinius ir atsinaujinantį vandenilį".
Akylai stebima JAV Europos Sąjunga pradeda vis labiau nutraukti santykius su Kinija —šalimi, kurios branduolinės korporacijos pastaraisiais metais padidino savo kompetenciją statant 3+ kartos atomines elektrines, kurios atitinka Fukušimos saugos reikalavimus ir tapo tikrais "Rosatom" konkurentais, jie ir toliau aktyviai bendradarbiauja siekdami bendrai kurti naujausias technologijas.
Tuo tarpu Europos valstybės ir įmonės dėl savo neteisingų skaičiavimų prarado kompetenciją statant reaktorius, o proatlantinių Europolitikų antirusiški ir antikiniški siekiai atima iš ES galimybę siekti anglies neutralumo pasitelkiant atominių elektrinių naudojimą. Tos pačios aplinkybės taikomos ir bet kokiems bandymams sukurti cheminio elektros energijos kaupimo technologijas — bet kuriam iš jų reikia naudoti retųjų žemių metalus, kurių gamyboje Kinija yra beveik 100 % monopolija.
Jei trumpai: dėl Europos politikų veiksmų po pagarsėjusio Atlanto solidarumo kurso, Europos energetikos pramonė pateko į situaciją, kai galimų jos plėtros būdų pasirinkimas buvo dirbtinai susiaurintas iki ribos — tai neišvengiama atsisakant lygiateisiško bendradarbiavimo, kuris visada buvo ir tebėra naudingas abiem pusėms. Politikai pasisako ne už technologijų plėtrą, o už negailestingą išnaudojimą ir bandymus išlaikyti esamą status quo — Europos rinka išlieka likvidžiausia, mokiausia.
Bet ar tokia padėtis išliks ilgą laiką, priklauso ne tik nuo Europos Sąjungos ir jos užjūrio siužeto, bet ir nuo to, kaip reaguos visų kitų pasaulio regionų šalys. Per daug žmonių netenkina Žemės rutulys, kuriame egzistuoja tik Europa ir Šiaurės Amerika.
Žinoma, Europos Sąjungos vandenilio strategijos analizė čia negali pasibaigti, jos tęsimo pagrindas bus paprastas faktas: 2020 metais tarp viso vandenilio gamybos ES kiekio atsinaujinantis vandenilis sudarė 0,1 proc.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.