Iš pirmo žvilgsnio tyrimas labai painus — informacijos ir įžvalgų daug, o pagrindinė mintis neaiški. Tačiau įsigilinus į tekstą, ryškėja jo raudonoji linija. Ji daugmaž tokia: pasaulio iššūkiai, kas dabar vyksta, kas gali būti.
Taigi, didžiausia problema šiuo metu yra koronavirusas, kuris sustabdė pasaulio judėjimą į priekį ir kurio ilgalaikės pasekmės (ekonominės, socialinės, tarptautinės ir kitos) ligi šiol yra neaiškios. Pavyzdžiui, epidemija išryškino šalių silpnybes ir kartu sureikšmino valstybės institutą, kuris ėmė riboti piliečių laisves. Viena vertus, tai galima paaiškinti noru suvaldyti ligos plitimą. Kita vertus — ar nebus negrįžtamai peržengtos demokratinių teisių neliečiamybės ribos?
Taip pat koronavirusas "sutriuškino" tarptautines organizacijas ir sustiprino nacionalistines nuotaikas. Pradėjo dominuoti principas — kiekvienas už save (ypač tai matyti Europoje), ir neaišku, kada pavyks (jeigu pavyks) atkurti pasitikėjimą tarptautiniu bendradarbiavimu. Kas įdomu, epidemija tik dar labiau sustiprino pasaulio raidos tendenciją, kuri pradėjo ryškėti dar prieš ją — globalią chaotizaciją, kai sena sistema su visomis jos taisyklėmis, organizacijomis ir kitais atributais greitai griūva, o nauja dar neatsirado.
Studijos autorių teigimu, tai pasireiškia tiek valstybių viduje (kitaip tariant, visokiausi socialiniai neramumai Jungtinėse Valstijose, Europoje, Rusijoje ir taip toliau yra logiškas dalykas), tiek tarptautinėje arenoje. Pastaruoju atveju esminis dalykas yra JAV priešprieša su Kinija ir Rusija, kuri yra ne tik geopolitinė ir ekonominė, bet ir ideologinė — Šaltojo karo metais kapitalizmas kovojo su komunizmu, o dabar demokratija neva varžosi su autoritarizmu, kuris siekia tarptautinio pripažinimo (nori tapti "nauju normalumu").
Tokiu būdu, pasaulis artėja prie pereinamojo laikotarpio piko, kuriame konfliktiškumo lygis bus didžiausias, bet pasaulinio karo tyrimo autoriai nelaukia. Ir šioje vietoje pats laikas pasikalbėti apie studijos siūlomus permainų pabaigos scenarijus. Labiausiai tikėtinas iš pateiktų — ne demokratijų pergalė, o blokų (su JAV, Kinija, Rusija ir ES priešakyje) konkurencija be vieno hegemono, nes Vakarai daugiau negali, o Kinija nenori.
Savaime suprantama, kad atskirų "didelių erdvių" sėkmė priklausys nuo įvairių faktorių. Pavyzdžiui, Europos Sąjungai, jeigu ji nori būti konkurencingu galios centru, anot JAV žvalgybos, reikia, kad daugiau neįvyktų jokie "exitai" ir atsirastų bendra raidos strategija. Tačiau įdomesnis tyrimo rengėjų požiūris į Rusiją.
Nerimą jiems kelia Maskvos bandymai suskaldyti Vakarus politiniame ir socialiniame lygmenyje (kitaip tariant, Rusijos "alternatyvios nuomonės" politika duoda rezultatą), o apriboti jos ambicijas gali Vladimiro Putino išėjimas (ypač jeigu dėl to prasidės destabilizacija šalies viduje) ir energetinio dialogo su Europa susilpnėjimas (ypač jeigu nebus kompensuojančios alternatyvos Azijos kryptimi).
Šiame kontekste tampa aišku, kodėl Vakaruose diskriminuojama rusiška žiniasklaida, kodėl bandoma sustabdyti "Šiaurės srauto 2" projektą ir kodėl eskaluojama Aleksejaus Navalno istorija, galvojant, kad tai gali pažadinti rusus revoliucijai. Tačiau akivaizdu, kad tokia Amerikos "vanagų" strategija Maskvos atžvilgiu reiškia visišką rusiškų realijų bei psichologijos nesupratimą ir atitinkamai yra neperspektyvi. Pavyzdžiui, Putino išėjimas, be abejo, bus svarbus įvykis Rusijai, bet nepakeis sisteminės šalies vystymosi krypties (gali net atsitikti taip, kad jį Vakarams teks prisiminti kaip švelnų ir konstruktyvų lyderį).
Tuo pat metu studijos autorius norisi pagirti už tai, kad jie išryškino tokius fundamentalius tolimesnės pasaulio raidos faktorius kaip technologijos (kurios gali pakeisti žmonijos veidą neatpažįstamai), žmogiškasis kapitalas (darbingo amžiaus gyventojų skaičius ir jų kvalifikacija), aplinkosauga ir kt.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad studijai, žinoma, nepavyko visai išvengti neobjektyviai provakarietiškų momentų, bet didžiąja dalimi ji piešia adekvatų dabartinės situacijos vaizdą ir tiksliai užčiuopia esmines jos raidos tendencijas. O jeigu vertintume tyrimą ne tik kaip pagrindą diskusijai, bet ir kaip savotišką veiksmų planą, galima prognozuoti, kad artimiausioje ateityje mūsų laukia Amerikos santykių su Kinija ir Rusija paaštrėjimas, nes Vašingtonas, atrodo, nusprendė — arba jie, arba mes.
Ir belieka tikėtis, kad Lietuva neatsidurs tarp kūjo ir priekalo, kaip jau ne kartą buvo istorijoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.