"Pavojingi" apklausos rezultatai: kodėl Lietuvos žmonės gerbia Putiną

Lietuvoje atliktas didelis viešosios nuomonės tyrimas, kurio tikslas buvo išsiaiškinti gyventojų požiūrį į svarbiausius šalies vidaus ir užsienio politikos klausimus. Rezultatai — netikėti ir tuo pat metu įkvepiantys

Vilniaus politikos analizės institutas kartu su viešosios nuomonės tyrimų bendrove "Baltijos tyrimai" parengė studiją "Lietuvos visuomenės paveikumas dezinformacijai. Naratyvų analizė" (*pdf). Ją verta perskaityti visą. Tačiau keli momentai verti atskiro dėmesio.

Pirma, nemaža dalis šalies piliečių mano, kad jų valstybės vidaus ir užsienio politika nėra savarankiška — stipriai priklauso nuo Briuselio ir Vašingtono. Antra, pakankamai daug žmonių galvoja, kad Europos Sąjungoje dominuoja didelių valstybių interesai ir kad jos pozicija stipriai priklauso nuo Amerikos. Trečia, reikšminga dalis respondentų kritiškai žiūri į NATO reikmių finansavimą socio-ekonominių problemų kontekste.

Ketvirta (kas ypač svarbu), net 66 procentai apklaustųjų sutiko su teiginiu, kad "Lietuva be reikalo pykstasi su kaimyninėmis Baltarusija ir Rusija, nes blogėjantys santykiai mums atneš ekonominės žalos". Penkta, 41 procentas tyrimo dalyvių pritarė minčiai, jog "Lietuvoje ribojama žodžio laisvė", ir "diskusijos apie istoriją gali baigtis baudžiamąja byla". Šešta, lietuviai jautriai reaguoja į tradicinių vertybių kvestionavimą, kuo, anot jų, užsiima ES ir nacionalinė švietimo sistema. Ir tai jau nekalbant apie šalies gyventojų nepasitenkinimą jos sveikatos sistema ir ekonomine situacija.

Šiame kontekste norisi pasakyti keletą dalykų. Pirma, reikia padėkoti studijos rengėjams už jų darbą, nes tokie tyrimai parodo daugiau ar mažiau realią, o ne viešojoje erdvėje kuriamą ar atitrūkusių nuo paprastų žmonių politikų įsivaizduojamą visuomeninę situaciją.

Tačiau, galbūt, dar svarbiau yra tai, kad Lietuvos piliečiai, kurių pozicija skiriasi nuo dominuojančio diskurso, pamatė, jog jie ne mažuma marginalų, kurie turi būti nustumti į istorijos pakraštį, o sąlyginai didelė interesų grupė, galinti drąsiau reikšti savo nuomonę. Taip pat tyrimas turėtų paskatinti jo skaitytojus (ypač jaunimą) pasidomėti klausimais (istoriniais, tarptautiniais ir kitais), kurie anksčiau galėjo atrodyti jiems ne itin reikšmingais.

Antra, studija parodė, kad Lietuvoje vis dar daug adekvačių žmonių, ir ypač džiugina tai, kad jie sugeba "išgyventi" neviešos informacinės ir socialinės cenzūros (kai kitaminčiai — ypač tarptautinių santykių srityje — greitai paskelbiami "naudingais idiotais" ar "Kremliaus agentais") bei aktyvios propagandos sąlygomis.

Trečia ir svarbiausia — ką daryti su tokiais tyrimo rezultatais? Jo autorių mintis iš esmės yra ta, kad šalyje daug dėl įvairių priežasčių "neteisingai" mąstančių gyventojų, kurie tiki, pavyzdžiui, tokia "akivaizdžia dezinformacija", kaip teiginys, jog "Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos" — nors tai dezinformacija tik ta prasme, kad Lietuva savarankiškai atsisakė savo užsienio politikos ir pirmiausiai realizuoja Amerikos interesus, net nebandydama laviruoti.

Ypač studijos rengėjus neramina faktas, jog didelė dalis šalies piliečių, ignoruodami "žmogaus teises, tarptautinės teisės įsipareigojimus ar pagarbą demokratijos normoms", linkę draugauti su Rusija ir Baltarusija, nes tai ekonomiškai naudinga (jau nekalbant apie 37 procentus manančių, kad Vladimiro Putino valdymas prikėlė ir sustiprino Rusiją, kas tyrimo autoriams yra beveik katastrofa). Tiesa, ką tada kalbėti apie Ameriką, kuri labai kritikuoja Maskvą, įvedė krūvą sankcijų Rusijos atžvilgiu, pasisako prieš dujotiekį "Šiaurės srautas 2", bet nedvejodama perka rusišką naftą, draugauja su tokia demokratine valstybe kaip Saudo Arabija ir visada pabrėžia — darysime viską, kas naudinga JAV gyventojams?

Tai gal tuomet tyrimo rezultatu turėtų tapti ne "paklydėlių perauklėjimas" (kad jie galvotų taip, kaip reikia Amerikos ir Lietuvos elitui, nepriklausomai nuo to, kiek teisinga yra viena ar kita pozicija), kurio efektyvių būdų ieško studijos rengėjai, o bandymas įsiklausyti į alternatyvią nuomonę turinčius piliečius ir kaip nors atsižvelgti į jų lūkesčius; bandymas pasakyti, kad Vašingtono "vanagų" dirbtinai kuriami priešai nėra Lietuvos priešai; bandymas sąžiningai pažiūrėti į savo istoriją ir apginti tradicines vertybes?

Šio bandymo, greičiausiai, nebus, ir belieka tikėtis, kad bent jau bus kaip nors realizuotas tyrimo pasiūlymas pasiekti kitaminčius "kokybišku turiniu rusų ir lenkų kalbomis bei medijų ir informacinio raštingumo edukacijos programomis, kurios būtų pritaikytos tikslo grupių poreikiams ir atsakytų į jų rūpimus klausimus", nes tai turėtų paskatinti atvirą ir sąžiningą diskusiją dėl Lietuvos vidaus ir užsienio politikos, kurios šiandien šalyje labai trūksta. 

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.