Iš tiesų, save "teisine valstybe" vadinančioje šalyje toks pareiškimas — labai provokuojamas, bet argi jis nepagrįstas? Apie tai ir pakalbėkime. Štai, ką teigia Kuodis:
"Teisininkai, kurie yra uzurpavę šią instituciją (joje nėra ne teisininkų), akcentuoja žodį "teismas". Bet tai, ką daro dabartinis Konstitucinis Teismas, dažnai būna smarkiai nutolę nuo siaurų teisminių klausimų. Antai jame dažnai svarstomi pensijų, mokesčių ir kiti ekonominiai klausimai. Teisininkai, kurie paprastai net nėra mokęsi ekonomikos, priima sprendimus, neturėdami pakankamų žinių. Kitaip tariant, jie priima sprendimus smegenų chirurgijos klausimais, būdami teisininkais".
Įsidėmėkime žodį — "uzurpavę". Konkrečių "uzurpavimo" atvejų Kuodis čia neaptaria, bet iškelia idėją, kad Konstitucinį Teismą reikėtų pakeisti Konstitucine Taryba (kuri vietoje vien teisininkų į savo sudėtį įtrauktų skirtingų sričių ekspertus). Su šiuo siūlymu čia nepolemizuosime, jo neaptarsime. Verčiau sutelksime dėmesį į kaltinimą "uzurpavimu", nes pastarasis, sakyčiau, ir svarbus, ir iš tikrųjų pagrįstas.
Kaip suprasti?
Juk Lietuva laikoma "teisine valstybe", o jos pagrindiniame įstatyme (1992 m. Konstitucijoje) rašoma juodu ant balto, kad suverenitetas priklauso tautai (1 str.), kad savo, kaip suvereno, galias, tauta vykdo arba tiesiogiai, arba per demokratiškai renkamus savo atstovus (4 str.) ir, pagaliau, kad svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 str.).
O jei Konstitucinis Teismas vykdo "uzurpavimą", tai reiškia, kad suvereniąsias tautos galias jis prisiima sau. Tad kaltinimas "uzurpavimu" — dalykas rimtas. Tai pirma. O antra — tas kaltinimas yra pagrįstas!
Kaip, kuo? Cituotame interviu Kuodis to nekomentuoja. Bet yra eilė pavyzdžių, kurie tai ir konkretizuoja, ir aiškiai įrodo. Ir Kuodis juos puikiai žino. Tiesa, kaip jis juos vertina ir tai, kiek jo nuomonė čia sutaptų su mūsiške — atskiras klausimas. Tačiau mus dabar domina kitkas: domina būtent tie pavyzdžiai.
Santuoka iš Danijos
Vienas ryškiausių ir, beje, itin aptarinėjamų — 2019 m. Konstitucinio Teismo nutarimas "Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo "Dėl užsieniečių teisinės padėties" 43 straipsnio 1 dalies 5 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai", kuriame nustatoma, kad konstitucinė šeimos samprata "yra neutrali lyties požiūriu". Toks sprendimas priimtas vienos Danijoje "santuoką" įteisinusios homoseksualistų porelės naudai. Ir tai — nežiūrint fakto, kad 38-ame Konstitucijos straipsnyje teigiama: "Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sprendimu". Būtent — "vyro ir moters"! Taigi, kaip yra pažymėjęs VU profesorius Alvydas Jokubaitis, tokiu nutarimu praktiškai keičiama Konstitucija!
O kadangi Konstitucijos keitimas — tai arba Seimo, arba visaliaudinio referendumo prerogatyva (148 str.), tai minėtasis Konstitucinio Teismo nutarimas ir yra ne kas kita, kaip suvereniųjų tautos galių uzurpavimas. Uzurpavimas, kurio kontekste parlamentiniai ginčai dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo arba Stambulo konvencijos ratifikavimo tampa iš dalies butaforiniai.
Toliau. Turime ne mažiau įdomų bei svarbų, bet, tiesa, gerokai mažiau aptarinėjamą 2011 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimą "Dėl tarptautinių karinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių".
NATO bazės Lietuvoje
Antai 137-ame Konstitucijos straipsnyje skaitome: "Lietuvos Respublikos teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklų ir užsienio valstybių karinių bazių", tačiau tokios bazės NATO pavidalu faktiškai egzistuoja. Ir kaip tai pateisina Konstitucinis Teismas? Tuo, kad NATO karinės bazės 137-ojo straipsnio nepažeidžia, kadangi NATO — tai ne valstybė, o aljansas, kurio nare yra ir Lietuva.
Kad konkrečiai NATO yra JAV karinės agresijos įrankis (ir kad, dar konkrečiau, šiuo atveju Lietuva yra JAV stumiama į potencialiai katastrofišką konfrontaciją su kaimynine Rusija), kad čia veikia atitinkami, su Lietuvos valstybingumu mažai ką bendro beturintys interesai, Konstitucinio Teismo nedomina: dialektikos tiesos, kad "abstrakčios tiesos nėra, kad tiesa — visada konkreti", Konstitucinio Teismo teisėjai veikiausiai nesupranta ar, tiksliau, suprasti nenori.
Beje, šiame kontekste simptomiška, kad 2004 m. į NATO Lietuva įstojo be jokio referendumo (skirtingai nei stojimo į ES atveju, dėl kurio buvo surengtas euroalumi, skalbimo milteliais ir šokoladu pirktas bei dvi dienas ištemptas, tad abejotinio teisėtumo, referendumas), nors strateginės šio žingsnio reikšmės valstybei niekas neginčytų (nepamirškime 9-ojo Konstitucijos straipsnio: "Svarbiausi valstybės bei tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu"!).
Pakso byla
Pagaliau, kaip Konstitucinis Teismas uzurpuoja tautos suvereniąsias galias, rodo jo vaidmuo prezidento Rolando Pakso nuvertime, atsispindintis 2004 m. kovo 31 d. išvadoje "Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento Rolando Pakso, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai": čia Konstitucinis Teismas suveikė tiesiog kaip globalistinių vietos elito klanų įrankis, kuriam nei vietos, nei tarptautinė teisė, ką bekalbėti apie elementarų padorumą, visiškai nieko nereiškė.
Žinoma, Konstitucinio Teismo savivalės pavyzdžių galėtume nurodyti ir daugiau, bet jau šių pakanka, norint įsitikinti, kad kalbos apie "uzurpavimą" čia — ne iš piršto laužtos. Ir nors tai akivaizdžiai prieštarauja viešai deklaruojamam demokratizmui, iš esmės taip ir pasireiškia toji "teisininkų oligarchija", apie kurią šneka Kuodis.
Bet ar tuo reikia stebėtis? Dar klasikai mokė, kad "teisė — tai valdančiosios klasės valia, išreikšta įstatymu". O kai turime iki tokio laipsnio depolitizuotą sociumą, ar bereikia stebėtis, kad šioji valia primetinėjama ir vienašališkai, ir, atrodytų, be jokio žymesnio visuomenės pasipriešinimo? Iš tiesų, tai visiškai dėsninga.
Ir tai galioja tiek Konstituciniam Teismui, tiek skirtingoms Vyriausybėms, nes tai galioja mūsų "demokratinei" politinei sistemai apskritai. Ir šia prasme Kuodis nieko naujo nepasakė, tik patvirtino seniai egzistuojantį, tačiau, galbūt, dar ne visiems suprantamą faktą...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.