Po "laisvės" iškaba. "Vaivorykštinė diktatūra" Lietuvoje gavo maskavimo priemonę

"Neapykantos kalba" — taip vadinasi vienas iš tų baubų, su kuriais kovoti kviečia "vaivorykštiniai" valdančiosios koalicijos atstovai

Ir nors šiai kovai skirta įstatyminė pataisa praeitą savaitę buvo atsiimta, diskusijos "neapykantos kalbos" klausimu nerimsta. O iš tiesų, dėl ko čia taip nesutariama?

Anot mūsų liberalų, "neapykantos kalba" — tai sąvoka, žyminti retoriką, nukreiptą į neapykantos kuriai nors žmonių grupei kurstymą. Ir kadangi toks kurstymas pažeidžia piliečių lygiateisiškumą, jis neturėtų būti toleruojamas. Grubiai ir labai jau trumpai tariant, tokia yra pradinė argumentacija šiuo klausimu.

Atrodytų, tai turėtų būti įtvirtinta įstatymu. Ir jei nebūtų, tikriausiai, to reikalauti būtų daugiau mažiau pamatuotas dalykas. Bet argi nėra? Štai, yra 170 BK straipsnis, kuriuo apibūdinamas persekiojimas būtent už tokią bei panašią retoriką. Kad šiuo straipsniu manipuliuojama (beje — paprastai tų didžiųjų "tolerantų", kokiais save vaizduoja liberalai, naudai) — kitas klausimas. Esmė ta, kad jis yra. Tad ko gi jiems trūksta?

Iš esmės — to, kas šiandien įsigali, arba jau įsigalėjo, daugumoje Vakarų Europos šalių, t. y. priverstinės "tolerancijos" politikos. Kokia ji yra, tikriausiai, aiškinti nereikia (štai, ir vyrų transvestitų dalyvavimas moterų sporto varžybose, ir jų naudojimasis pastarųjų tualetais bei pasirengimo kambariais, ir draudimas naudoti įvardžius "jis" / "ji" — ir tai, ir daug daugiau plinta Vakarų pasaulyje). Šiuo požiūriu, įdomi Dobrovolskos siūlytoji pataisa...

Joje, be kita ko, įvedama ir "lytinio tapatumo" sąvoka (pagal kurią, jei vyras suvokia save kaip moterį ar, atvirkščiai, jei moteris suvokia save kaip vyrą — tai šis "tapatumas" turėtų būti gerbiamas kaip sąmoningas asmens pasirinkimas) ir spekuliuojama patyčiomis. Bene svarbiausias — pačios Dobrovolskos pripažinimas, kad bėda ta, jog šiandien už vadinamąją "neapykantos kalbą" Lietuvoje mažai kas tebaudžiamas...

Todėl esą reikia sugriežtinti "neapykantos kalbos" persekiojimą, sekant bei be pasigailėjimo baudžiant kad ir už internetinius komentarus. Anot Dobravolskos, virš galvų nuolat turi kabėti "bausmės neišvengiamumo" kardas. O kadangi čia visos sąvokos perdėm aptakios (ir, vadinasi, atviros laisvoms interpretacijoms...), tokia tvarka reikštų tai, kad už tikrą ar tariamą "neapykantos kalbą" galėtų būti cenzūruojamas bene kiekvienas žmogus, kuo nors neįtinkąs liberalų primetamam ideologiniam diktatui.

Tai, kad šiame kontekste kovo mėnesį pradėjo veikti "virtualūs policijos patruliai", dalykas simptomiškas, kad ir kaip tai neigtų pati Dobrovolska su kompanija.

Vis dėlto, kaip ir į Stambulo konvencijos ratifikavimo, taip ir į šios įstatymo pataisos iniciatyvą visuomenė reagavo pakankamai audringai — nepritarimą išreiškė ne tik vadinamosios nesisteminės opozicijos veikėjai, bet netgi tokie, atrodytų, "respektabilūs" asmenys, kaip VU TSPMI profesorius Kęstutis Girnius. Ir jam, ir kitiems aišku: prisidengiant "neapykantos kalbos prevencija", tebūtų įvedamas totalios cenzūros režimas...

Ir nors kovo mėnesį tiek "Delfi", tiek LRT intensyviai propagavo šią idėją (kurios veidu tapo Dobrovolska, bet už kurios stovi eilė ne tik liberalų, bet ir LSDP deputatų), visuomenėje kilęs ažiotažas įstatymo pataisos šalininkus privertė atsitraukti: praeitą savaitę pati Dobrovolska pareiškė pataisos projektą iš Seimo atsiimanti: "Jautrių grupių apsauga nuo neapykantos kurstymo yra mūsų kaip visuomenės pareiga. Vis dėlto girdėdama iš visuomenės kylančius nuogąstavimus matau, kad turime skirti daugiau dėmesio diskusijoms viešojoje erdvėje ir visuomenės švietimui", — teigė ji.

Paprastai tariant, ji sako, kad, prieš prastumiant minėtąją pataisą, dar reikėtų padirbėti prie propagandinio visuomenės apdorojimo. Ir tas apdorojimas vyksta. Štai ir paskutiniosios Sorošo "Atviros visuomenės" fondo dosniai finansuojamos A. Tapino "Laisvės TV" laidos buvo skirtos šiai, atseit, "neapykantos kalbos" temai, pristatant Tomo Vytauto Raskevičiaus ir į jį panašių veikėjų siekius kaip kone savaime suprantamus dalykus, kurių nenorį priimti tiktai visai neadekvatūs retrogradai.

Prie šito dar pridėjus, pavyzdžiui, ir klausimą dėl Stambulo konvencijos, ir (Seimo ką tik atmestą) Raskevičiaus siūlymą išplėsti Žmogaus teisių komiteto galias, ir tos pačios Laisvės partijos projektą dėl lyties keitimo — "neapykantos kalbos" įstatymo pataisa tėra dalis platesnio puolimo, siekiant įvesti "vaivorykštinę" politiką Lietuvoje. Ir šiame puolime vykstąs dalinis atsitraukimas dabar tėra tik taktinis, nes visuomenė priimti viso to dar "nepasiruošusi"...

Čia nemažai ką pasako TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio mintys: pastarasis, džiaugdamasis valdančiosios koalicijos partneriais (Liberalų sąjūdžiu ir Laisvės partija), visgi išsakė kritines pastabas Laisvės partijos atžvilgiu, kad štai, ši politinė jėga, dar stokodama reikiamos patirties, turi išmokti kelti įgyvendinamus tikslus, žodžiu — išmokti kompromisų meno...

Kaip, kodėl? Nes toje pačioje TS-LKD netrūksta tų, kurie LGBT reikalavimams nepritartų (t. y. visas katalikiškasis partijos sparnas su Ažubaliu ir Kasčiūnu priešakyje) ir šiuo metu prastumti tokius Lietuvos požiūriu skandalingus dalykus — dar ne laikas. Todėl eiti reikia pamažu, apdorojant visuomeninę sąmonę (tai ir yra vadinamieji "kultūros karai")...

Tikriausiai Laisvės partija į tai kažkiek įsiklausė. Arba buvo priversta įsiklausyti. Tačiau esminio kurso šitai nekeičia. Kaip ir to, kad tiek Dobrovolska, tiek Raskevičius tėra atskiros personalijos, kaip ir Laisvės partija ar visa dabartinė vyriausybė — tik vietinės reikšmės žaidėjai, tuo tarpu tikrieji šios politikos šeimininkai — tarptautinis finansinis elitas, stambiojo korporacinio kapitalo sluoksniai, JAV iškėlę Baideną, o ES keliantys štai tokius "tolerancijos" šauklius.

"Neapykantos kalba" — tik viena iš "laisvės" (realiai — laisvės nuo bet kokių kultūrinių, dorovinių normų) iškaba pridengtos vaivorykštinės diktatūros apraiškų. Ir galime neabejoti, kad šia įstatymo pataisa viskas nesibaigs. Ši kova vyksta ir ji tęsis. Klausimas tik toks — ar sveiki mūsų visuomenės sluoksniai sugebės duoti reikiamą atsaką? Pagyvensim — pamatysim.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.