Vieta dar nepasirinkta, tačiau datos jau aiškios — derybos gali vykti birželio 15–16 dienomis (arba vieną iš šių dienų, jei viršūnių susitikimas bus vienos dienos). Tuo metu Baidenas jau kelias dienas bus Europoje — jis dalyvaus Didžiojo septyneto viršūnių susitikime Britanijos Kornvalyje (birželio 11–13 dienomis) ir NATO aukščiausiojo lygio susitikime Briuselyje (birželio 14 dieną).
Ir turėdamas Vakarų pasaulio lyderio statusą, tai yra, užimdamas tvirtas pozicijas, jis eis į susitikimą su Putinu — taip jie tai įsivaizduoja JAV. O kokia tikrovė?
Vieningi Vakarai formaliai vis dar egzistuoja, be to, jie tikina save ir kitus, kad Trampo prezidentavimo metu išgyveno sunkų susiskaldymo laikotarpį, kai buvo suabejota tiek Atlanto solidarumu, tiek JAV ir Europos aljanso ateitimi. Mes vėl esame kartu, džiaugiamės Europa, o JAV nuolat pabrėžia lojalumą savo sąjungininkams ir bendrų vertybių laikymąsi.
Tačiau visi šie skambūs žodžiai negali slėpti augančių realių nesutarimų tarp dviejų vieno organizmo dalių, kurias anglosaksai sukūrė po Antrojo pasaulinio karo. Jungtinės Valstijos nori ir toliau siekia vadovauti Europai, tačiau Europa negali sau leisti toliau gyventi kaip jaunesnioji JAV partnerė. Ne tik todėl, kad Europos Sąjunga gali išgyventi ir sustiprėti tik tada, kai juda visaverčio suvereniteto link, bet ir todėl, kad trūkumai, būdami vieningų Vakarų dalis, jau seniai atsveria pranašumus.
Kol Atlanto globalizacijos projektas, vadovaujamas Vakarų, buvo (tiksliau, atrodė) sėkmingas, buvo galima tenkintis pasekėjo vaidmeniu, pateisinant tokią poziciją tuo, kad esate nugalėtojų ir meistrų koalicijoje.
Tačiau kai tik (po 2008 metų) paaiškėjo, kad nebus globalizacijos pagal Vakarų (anglosaksų) taisykles, Europa susidūrė su būtinybe pasirinkti. Palikti viską taip, kaip yra, ir atsidurti nevykėlių stovykloje (taip, po kelių dešimtmečių, bet jie greitai pralėks), arba eiti strateginės autonomijos link. Tai reiškia ne tik geopolitinį ir karinį suverenitetą, bet ir gebėjimą savarankiškai kurti santykius su besikuriančio daugiapolio pasaulio galios centrais, atlikti savo vaidmenį didžiųjų valstybių pasirodyme.
Europos Sąjunga vis dar neparodė savo pasirinkimo, toliau išlaikydama pusiausvyrą tarp lojalumo Atlanto solidarumui (tai yra išlaikant vasalinę priklausomybę nuo anglosaksų) ir užuominų apie norą įgyti geopolitinį suverenitetą. Reikia mokėti už tokį valios trūkumą — įskaitant santykius su kitais galios centrais ir pasaulio galiomis. Įtampa su Rusija, tada amerikiečių reikalavimas prisijungti prie sankcijų prieš Iraną (tai yra paaukoti savo interesus), skuboti sprendimai santykiuose tarp Europos ir Kinijos. Europa praranda daug daugiau, nei gauna, bet Europos elitas negali to suprasti.
Ką Baidenas aptars Europoje susitikimo su Putinu išvakarėse? Tą patį, kas ką tik buvo aptarta Londone G7 užsienio reikalų ministrų susitikime: opozicija Rusijai ir Kinijai. Tai bus aptarta ir NATO viršūnių susitikime — "Rusijos agresyvūs veiksmai ir tarptautiniai pokyčiai saugumo srityje, susiję su Kinijos stiprinimu".
Tai reiškia, kad Vakarų aljansas, būdamas geopolitiškai įžeidžiantis (globalizacijos procese diktuojantis savo taisykles visam pasauliui), virsta gynybiniu — bent jau taip jis atrodo retorikos požiūriu. Ką Vokietijos užsienio reikalų ministras Heikas Masas sakė Londono viršūnių susitikime?
"Tai liberalių demokratinių šalių, kurios nori veikti kartu prieš viso pasaulio autoritarinius režimus, susitikimas".
Na, tai yra, ta pati dainelė apie autoritarinius Putiną ir Si Dzinpingą, kurią neseniai Konge dainavo Džo Baidenas. Taip, Masas taip pat sako, kad ES sutinka kartu su JAV vykdyti "politiką, kuria siekiama neiškasti naujų duobių ir nepradėti naujo konflikto tarp Rytų ir Vakarų". Bet iš tikrųjų paaiškėja, kad tokie Europos atlantistai kaip Masas prisitaiko prie absoliučiai ideologinės kampanijos prieš Baideno administracijos skelbiamus "autokratus". Ideologinės klišės, kaip ir kalbos, kad Kinija ir Rusija buvo "pirmosios, pradėjusios", slepia tik nereikšmingą dalyką: Europa yra kviečiama dalyvauti sulaikant Rusiją ir Kiniją — tai yra laikytis anglosaksams naudingos politikos.
Be to, ši izoliacija bus vykdoma Europos sąskaita. Čia kalbama ne apie "Nord Stream 2" atmetimą (Berlynas to neleis), bet apie teisės savarankiškai nustatyti santykių su Kinija, Rusija, Iranu ir kt. mastą ir apimtį atėmimą iš europiečių. Tai yra, jie nori grįžti į tą pačią valstybę, kurioje jie buvo iki Europos Sąjungos sukūrimo, iki Šaltojo karo laikų, nors ir tada europiečiams kartais pavykdavo apginti savo interesus. Pirmieji dujotiekiai, į Rytus orientuota Vokietijos politika aštuntojo dešimtmečio pradžioje vadovaujant Brandtui, nepriklausomas Prancūzijos žaidimas, Italijos verslo interesai TSRS — visa tai įvyko ir aprimusiuose santykiuose tarp JAV ir TSRS, ir augančios įtampos tarp Vašingtono ir Maskvos metais.
Dabar europiečiai stengiasi apginti net pusę amžiaus trukusios nepriklausomybės lygį santykiuose su Rusija. Ar jiems gali patikti tokia situacija? Natūralu, kad ne.
Todėl susitikime su Putinu Baidenas neturės jokių mandatų deryboms iš "kolektyvinių" Vakarų — nesvarbu, kokie pretenzingi žodžiai apie bendrą "Ukrainos gynybą", "laisvę Navalnui" ir dar ką nors bus pasakyti NATO ir Didžiojo septyneto susitikimų metu. Baidenui teks kalbėtis su Putinu kaip JAV prezidentui, ir net jei jis bandys elgtis kaip "Vakarų imperatorius", Rusijos prezidentui tai nepaliks jokio įspūdžio.
Viena, regis, yra simboliškai logiška viršūnių susitikimo vieta — ne tik atsižvelgiant į labiau nei pagrįstą austrų (ne NATO narių ir nuosekliai ginančių savo teisę į abipusiškai naudingus santykius su Rusija) pozicijas. Viena jau du kartus organizavo sovietų ir amerikiečių aukščiausiojo lygio susitikimus, abu kartus birželį: 1961 m. — Kenedžio ir Chruščiovo, o 1979 m. — Brežnevo ir Karterio.
Abu aukščiausiojo lygio susitikimai buvo vieninteliai šių lyderių susitikimai, o po jų (bet ne dėl jų) santykiai paaštrėjo. Nepaisant to, 1979 m. Vienoje buvo pasirašyta sutartis dėl strateginių ginklų ribojimo, iš kurios vėliau išaugo ir START-III, kurią šį vasarį pratęsė Baidenas ir Putinas. O ir Baidenas, mėgstantis prisiminti savo mitinius susitikimus su Brežnevu ir ką tik aplankęs Karterį, bus patenkintas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.