Viena vertus, galima pasakyti, kad EP — nelabai reikšminga organizacija, ir kalba tik apie jo komiteto projektą. Tačiau dokumentas įgauna kitą reikšmę, jeigu kartu paminėti dar dvi publikacijas.
Pirma — "Chatham house" ataskaita "Mitai ir klaidingos prielaidos diskusijose dėl Rusijos".
Antra — buvusio Donaldo Trumpo patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Džono Boltono straipsnis "Kaip Baidenas gali apversti viską aukštyn kojomis santykiuose su Putinu".
Ir jeigu išrikiuoti visas minėtas publikacijas pagal svarbą, galima teigti, kad pirmoje vietoje yra "Chatham house" ataskaita (kaip bendra Vakarų strategija), antroje — Boltono straipsnis (kaip nurodymai, ką tos strategijos rėmuose reikia daryti Amerikai), trečioje — EP komiteto rekomendacijos (kaip instrukcijos, ką generalinio plano kontekste turi nuveikti Europa).
Bendrai paėmus, toks jausmas, kad visi šie tekstai buvo rašomi vienoje vietoje, ir rašė juos agresyviausi Vakarų "vanagai". Kokia gi jų raudonoji linija?
Ji labai paprasta — "Kartagina (suprask, Rusija) turi būti sunaikinta". Bijoti kietos konfrontacijos su Maskva ir ieškoti su ja kompromisų (atsisakyti sankcijų) nereikia. Ją reikia išstumti iš posovietinės erdvės ir paskatinti jos viduje "antižmoniško režimo" transformaciją — jeigu prireiks, atjungus Rusiją nuo SWIFT sistemos ir nepripažįstant jos artėjančių parlamento rinkimų rezultatų.
Įdomu tai, kad Boltonas nepatenkintas net dabartinės JAV prezidento administracijos veiksmais, nors atrodytų, kad jos požiūris į Rusiją maksimaliai kietas. Tačiau svarbesnis momentas šioje istorijoje susijęs su Europa. Joje vis dar egzistuoja jėgos, kurios nori neprarasti kontakto su Maskva, ir labai iškalbingu šiuo atveju tapo ES diplomatijos vadovo Žozepo Borelio pareiškimas: "Mes patvirtinome mūsų stiprią paramą Čekijai ir Bulgarijai, bet visos šalys sutinka su tuo, kad nereikia tęsti įtampos eskalacijos su Rusija".
Akivaizdu, kad tokia pozicija Vakarų "vanagams" netinka. Jeigu paprastai, jie nori padaryti iš Europos vieną didelę Ukrainą — priversti ją galutinai sugadinti su Rusija politinius santykius, "peržiūrėti investicinę paramą ir ekonominio bendradarbiavimo projektus, pradedant nuo projekto "Šiaurės srautas-2" sustabdymo" (kaip pasakyta rekomendacijose EP), ir įsitraukti į kietą geopolitinę kovą dėl posovietinės erdvės valstybių (Moldovos, Baltarusijos ir taip toliau).
To buvo norima ir anksčiau, bet šiandieninės situacijos ypatumas yra tas, kad spaudimas Europai pasirinkti būtent tokį — negrįžtamos konfrontacijos su Rusija — kelią labai padidėjo. Įrodymas - čekiška provokacija su sprogimais bei minėtos rekomendacijos EP. Ir Lietuvos vieta šiame paveiksle kaip ant delno.
EP komiteto patarimų projekte nurodytas asmuo, kuris turi jį pristatyti — ir tai Lietuvos konservatorių partijos atstovas, senas Rusijos kritikas Andrius Kubilius. Labai simboliška. Bet užtenka ir praktinių veiksmų. Kaip minėta, visuose tekstuose raginama "atplėšti" nuo Rusijos jos artimiausius kaimynus. Vilnius aktyviai daro tai Ukrainos, Gruzijos, Baltarusijos, Moldovos, Armėnijos atveju.
Pavyzdžiui, neseniai Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda susitikime su Armėnijos parlamento pirmininku aptarė pasirengimą Rytų partnerystės viršūnių susitikimui ir pareiškė, kad dabar pats laikas sėkmingai įgyvendinti ES ir Armėnijos (kur politinė krizė su neaiškiu rezultatu) partnerystės sutartį. Arba dar vienas pavyzdys — Moldovoje artėja neeiliniai parlamento rinkimai, kuriuose bus aštri kova tarp prorusiškų ir provakarietiškų jėgų. Lietuvos vadovas prieš kurį laiką nuvyko į šią šalį ir dar kartą parėmė jos integraciją į ES.
Tokiu būdu, tiek Europos Parlamente, tiek ES lyderių susitikimuose, tiek ES Rytų partnerystės programos rėmuose Vilnius entuziastingai realizuoja radikalaus Europos Sąjungos supriešinimo su Rusija planą, ką pastaruoju metu ypač akcentuoja Vakarų "vanagai". Klausimas - kaip toli jie pasirengę nueiti, kad pasiektų savo tikslą, ir kiek Europa pasiruošusi pasipriešinti tokiai perspektyvai? Politinė vasara, atrodo, bus karšta.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.