Kalbėdamas su vokiečių žurnalistais, prezidentas Zelenskis pareiškė: "Aš tikrai manau, kad būtų puiku turėti Europą ir JAV kaip partnerius, kaip Ukrainos dujų transportavimo sistemos bendrasavininkius. Nes dalykas ne tas, kad niekas mums nepažeistų šio vamzdžio, nesiimtų jokių veiksmų prieš jį, bet kad visi gintų šias sutartis ir saugotų Ukrainos ir visos Europos saugumą". Galima būtų skeptiškai vertinti šį teiginį, jei ne du "bet". Apie Zelenskio planus – RIA Novosti autoriaus Valerijaus Michailovo straipsnyje.
Pirma, neišvengiamas Ukrainos DPS (ar jos likučių) perdavimas vienaip ar kitaip "Vakarų partneriams" tapo akivaizdus jau gana seniai — suverenitetą praradusi valstybė negali kontroliuoti tokio turto. Juo labiau, Ukrainos pozicionavimo kaip priešiškos Rusijai valstybės rėmuose. Ir čia verta priminti, kad nuo 2015 metų Rusija gavo "Ukrainos karinio priešo" statusą, pirmiausia – Porošenkos karinėje doktrinoje, o vėliau – Zelenskio karinio saugumo strategijoje.
Antra, simptomiška, kad šis teiginys nuskambėjo būtent iš Zelenskio lūpų: naudojant buvusio ministro pirmininko Aleksejaus Gončaruko terminologiją, į tuščią Zelenskio galvą buvo įdėta mintis perduoti DPS kaip tolesnio jos funkcionavimo problemos sprendimas.
Be to, reikšminga tai, kad Zelenskis net nekalba apie jo pardavimą: vamzdis greičiausiai bus perduotas nemokamai, tarkime, mainais už kokius nors įsipareigojimus dėl pumpavimo.
Ukrainos DPS istorija yra klasikinis senės iš "Pasakos apie žveją ir žuvį" atvejis. Sprendžiant iš viso Vladimiro Zelenskio pareiškimų rinkinio pokalbyje su Vokietijos žurnalistais, jo aplinka sugebėjo į jo galvą įdėti daugybę, sakykime, keistų dalykų.
Pavyzdžiui, šedevru galima laikyti jo teiginį: "Manau, kad "Nord Stream-2" niekuo nesiskiria nuo Krymo aneksijos". Tai net davė priežastį tokiems samojams kaip "o jis yra teisus — pirmuoju atveju Rusija susigrąžino savo žmones ir savo žemę, o antruoju — susigrąžins savo dujas ir pinigus". Beje, lieka klausimas: kodėl Krymas panašus būtent į NS-2, o ne, tarkime, į "Turkijos srautą", dėl kurio Ukraina jau prarado daugiau nei 30 milijardų kubinių metrų per metus dujų tranzito. Galbūt todėl, kad į TS statybą nesikišo JAV?
Zelenskis padarė ir kitų ryškių pareiškimų. Pavyzdžiui, užbaigus NS-2 bus nutrauktas dujų tranzitas per Ukrainą, o tai kelia grėsmę Ukrainos ir... Europos energetiniam saugumui. Čia taip pat akivaizdus logikos trūkumas.
Atskirai taip pat verta paminėti Zelenskio plano "B" Donbasui dešifravimą. Kaip paaiškėjo, planas "B" reiškia, kad Kijevo kontrolei (dėl kažkokio dokumento, pasirašyto "rimtų žaidėjų — Europos Sąjungos ir JAV") reikia perduoti ne tik Donbasą ir Krymą, bet ir Ukrainos energetinio saugumo užtikrinimą. Vokiečių žurnalistai nesugebėjo užfiksuoti Zelenskio minties polėkio ir kitaip interpretavo atsakymą, tačiau versija Ukrainos prezidento svetainėje atrodo būtent taip. Vokietijos žurnalistai neskelbė Zelenskio apmąstymų apie Europos Sąjungos žlugimą, kuris prasidėjo nuo Didžiosios Britanijos pasitraukimo.
Tačiau grįžkime prie praktinę reikšmę turinčios tezės — Ukrainos DPS valdymo perdavimo ES ir JAV.
Ukrainos dujų transportavimo sistema vis dar yra antra pagal dydį Europoje ir viena didžiausių pasaulyje, nors beveik visą ją prieš 30 metų šalis paveldėjo iš TSRS.
Pirmą kartą klausimas dėl bendro, beje, trišalio (tiekėjo–tranzito–vartotojo) Ukrainos DPS valdymo buvo iškeltas dar 2002 metais, per derybas, kurie baigėsi pasirašius garsiąją dešimties metų Rusijos dujų tiekimo sutartį už 50 USD už tūkstantį kubinių metrų mainais už tranzitą po vieną dolerį už 100 kilometrų. Tačiau Ukraina atmetė pasiūlymą. Pirma, tuo metu Ukraina buvo visiškai monopolinė tranzito šalis — dujotiekiai "Jamal-Europa" ir "Blue Stream" nebuvo iki galo nutiesti. Antra, Ukrainoje su pramone susiję žmonės uždirbo milijardus dolerių ir neplanavo dalytis jos kontrole. Iš esmės šis atsisakymas jau iš anksto nulėmė Rusijos veiksmus demonopolizuoti Ukrainos kryptį.
Juščenkos pirmininkavimo laikais prasidėję Rusijos ir Ukrainos dujų konfliktai įgavo pagreitį.
Kai prezidentu buvo Janukovičius, Ukraina, ko gero, turėjo paskutinę galimybę užsidirbti pinigų pardavus dalį DPS ir išlikti reikšminga tranzito šalimi. Tuo metu Ukrainos padėtis labai pablogėjo: dirbo "Jamal-Europa" ir "Blue Stream", buvo statomas SP-1 ir sausumos "South Stream" ruožas, kuris vėliau tapo TS. "Gazprom" pasiūlė Baltarusijos schemą — išpirkti 50 procentų DPS, už kurią ji buvo pasirengusi sumokėti iki 4 milijardų dolerių, su tam tikra nuolaida ilgam laikotarpiui.
Tai kartu galėjo atnešti Ukrainai dešimtis milijardų dolerių. Taip pat buvo aptarta galimybė valdyti DPS kartu su europiečiais. Tačiau Ukraina pradėjo kalbėti apie savo dujų transportavimo sistemos kainą dešimtimis milijardų dolerių pagal principą "čia ir dabar", reikalavo nutraukti "South Stream" statybas... Tuo viskas ir baigėsi.
Akivaizdu, kad po "Maidano" klausimas dėl Ukrainos dujų transportavimo sistemos išpirkimo ar jungtinio konsorciumo sukūrimo visiškai išnyko. Ukraina uoliai puolė atlikti naudingo kvailio vaidmenį JAV interesais, kovodama su "Nord Stream-2", kad užtikrintų Amerikos skalūnų dujų tiekimą. Jei taip nebūtų, Ukraina turėtų kovoti su "Turkijos srautu", tačiau taip nebuvo. Tiesa, Ukrainos dujų pramonės vadovai, asmeniškai atlikdami naudingų kvailių vaidmenį, nepamiršo nei savo kišenių, nei nuolatinių raminančių kalbų vidaus vartojimui: esą, kad "Gazprom" nuo mūsų nepabėgs, "Nord Stream-2" yra blefas ir panašiai.
Galų gale situacijoje, kurią du dešimtmečius kūrė Ukrainos vadovybė, didžiulė Ukrainos DPS buvo tiesiog nereikalinga. Net ir be NS-2 "Gazprom" šiais metais per ją perpumpuos ne daugiau kaip 45–47 mlrd. kubinių metrų. Prie to prisideda ir bloga techninė sistemos būklė, kuriai remontuoti ir atnaujinti reikia daug pinigų. Ir be jokių garantijų atitinkamų apimčių perpumpavimui niekas neduos šių pinigų. Tai reiškia, kad Ukrainos dujų transportavimo sistema neišvengiamai bus sumažinta keturis–penkis kartus. To pakaks Europai tiekti 10–15 mlrd. kubinių metrų dujų, kurias "Gazprom" vis tiek ketino palikti Ukrainai.
Kaip jau buvo minėta, klausimas dėl DPS perdavimo "Vakarų partneriams“ buvo nulemtas iš anksto. Tik nebuvo aišku, kaip bus paaiškintas nemokamas perdavimas to, už ką Ukraina neseniai reikalavo dešimčių milijardų dolerių. Dabar aišku: jis bus atiduotas nemokamai, pasakojant gyventojams istoriją, kad naujieji savininkai apsaugos tiek patį vamzdį, tiek visą Ukrainą. Na, naudingi kvailiai vis tiek bus naudingi JAV — hegemonas praktiškai atsisakė tiekti skalūnų dujas Europai, todėl bent jau uždirbs papildomų pinigų išnaudodamas Ukrainos DPS palaikus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.