Daugiau nei per du dešimtmečius Putinas rengė dešimtis susitikimų su Amerikos prezidentais (dažniausiai jam tekdavo susidurti su Džordžu Bušu), tačiau keičiantis JAV vadovams, santykiai tarp abiejų šalių tik blogėjo. Taip, Bušas sakė matąs Vladimiro Putino sielą, o Baidenas nužmogino Rusijos prezidentą: nematau sielos, matau žudiką — tačiau požiūris į Rusiją blogėjo, nepaisant Amerikos prezidentų vardų pasikeitimo (Trampo, ketinusio "susitarti su Putinu", incidentas tai tik pabrėžė). Nes į žlugimą patekusi Rusija grįžo — ir stiprios nepriklausomos valdžios, kuri pastaruosius tris šimtmečius rimtai paveikė pasaulio reikalus, nereikia tiems, kurie save laiko globalios pasaulio tvarkos architektais ir kūrėjais.
Ypač tokiomis sąlygomis, kai ne tik pasaulyje, bet ir jo namuose vis dažniau kvestionuojama paties paskirto architekto kompetencija ir autoritetas. Ir pats architektas pasirinko vieną iš būdų išlaikyti savo autoritetą — demonizuoti priešą (tai yra, asmeniškai Rusiją ir Putiną). Po 2013 metų (Snoudeno skrydis ir amerikiečių atsisakymas smogti Sirijai) Vakarai pavertė Putiną pagrindiniu pasaulio piktadariu — Ukraina ir Skripaliai, kibernetinės atakos ir Navalnas tarnavo tik kaip nauji bruožai prie "pagrindinės demokratijos grėsmės" įvaizdžio. Fantasmagorinė Trampo "ryšių su Rusija" ir "kišimosi į Amerikos rinkimus" istorija geriausiai iliustruoja nepakankamą amerikiečių suvokimą apie save ir pasaulį, Rusiją ir Putiną. Ką gali suteikti aukščiausiojo lygio susitikimas tokiomis sąlygomis?
Dialogas vardan dialogo? Taip, tai jau yra daug — tokiomis sąlygomis, kai santykiai tarp dviejų šalių buvo išardyti iki beveik devintojo dešimtmečio pradžios lygio, tai yra paskutinės to Šaltojo karo šalnos. Iš tiesų trūksta banalaus bendravimo — tai yra pokalbių ir derybų, o pats dialogo atnaujinimas gali būti tik sveikintinas. Taip, tai bus labai sunkus ir neproduktyvus dialogas. Bet, kaip sakoma, ir tai geriau nei nieko.
Tiek Kremlius, tiek Baltieji rūmai ne kartą pabrėžė, kad neturi iliuzijų ir vilčių, susijusių su Ženevos viršūnių susitikimu, ir tai tiesa. Nors tokie maži lūkesčiai patys savaime nesąmoningai prisideda prie to, kad vėliau net labai kuklius rezultatus paskelbtų sėkmingais. Bet čia pirmiausia kalbama apie Amerikos vidaus politinės situacijos specifiką. Pastaraisiais metais Jungtinėse Valstijose aplink Rusiją ir Putiną buvo per daug susukta dėl vidaus politinės kovos — ir dabar Baideno administracijai tiesiog bus naudinga Ženevos viršūnių susitikimo rezultatus pateikti kaip savo sėkmę. Be to, tikrasis derybų turinys ir rezultatas visiškai neturės jokios reikšmės — jie vis tiek liks slapti, kad Amerikos administracija galėtų juos interpretuoti savo naudai. Akivaizdu, kad išskirtinai tik vidinei auditorijai — atsispirti Trampo, kuris nepraleis progos pasijuokti iš "apsnūdusio Džo" silpnumo ir nepakankamumo (taip pat už bet kokio ryšio su tikrove ribų) pašaipai.
Todėl svarbu ne tai, ką iš tikrųjų gali suteikti Ženevos viršūnių susitikimas, bet tai, kas jame tikrai neįvyks. Ko nebus Ženevoje?
Nebus vilčių pagrindiniams pokyčiams abiejų šalių santykiuose, nes tiek objektyvūs, tiek vis didėjantys geopolitiniai prieštaravimai ir JAV vidaus politinė krizė (kurios metu per daug buvo susieta su Rusija) atmeta bet kokį pastebimą atšilimą. Dabar nėra vilties, ir jos neatsiras po Ženevos. Ambasadorių sugrįžimas ir kai kurių diplomatinių misijų darbo apribojimų panaikinimas yra vienintelis teigiamas dvišalių santykių pokytis, kurio galima tikėtis aukščiausiojo lygio susitikimo pabaigoje.
Nėra jokių iliuzijų apie priešo strateginės krypties pasikeitimą — Rusija jų tikrai neturi, o JAV veikiau apsimeta, nei iš tikrųjų tiki savo sugebėjimu net ne pasikeisti, bet gerokai pataisyti Maskvos kursą. Ypač dėl jėgų pusiausvyros trikampyje Maskva-Vašingtonas-Pekinas. Be to, JAV ir toliau maniakiškai atkakliai šaudo sau į kojas, bandydamos sukurti "vieningą demokratijos frontą" prieš Rusiją ir Kiniją.
Lygiai taip pat nėra iliuzijų dėl mūšio dėl Ukrainos — tiesiog nėra kompromisų galimybių. Globalistiškai nusiteikęs Amerikos elitas iki paskutinio naudos Ukrainos veiksnį, norėdamas daryti spaudimą Rusijai, sutramdyti ją, tai yra, bandys šantažuoti ir erzinti dėl Ukrainos įstojimo į NATO ir geopolitinės istorinių Rusijos teritorijų priklausomybės pokyčių. Supratimas apie realios Ukrainos atlantizacijos neįmanomumą ne atima iš Vašingtono azartą, o tik padaro amerikiečių žaidimą rizikingesnį. Tai, kad tam tikru momentu tai gali sukelti Ukrainos valstybingumo panaikinimą, amerikiečių per daug nejaudina. Pirma, jie tuo nelabai tiki, antra, taktinė nauda, žaidžiant Ukrainos korta prieš Rusiją, jų akyse užgožia galimus strateginius nuostolius.
Ir svarbiausia, ko nebus Ženevoje. Pasitikėjimo nebus ir be jo jokie susitarimai neįmanomi. Be to, nepasitikima abiem pusėmis — tai yra labai stiprus abipusis jausmas. "Nepasitikėk ir tikrink" neveikia ir čia — prieštaravimai daugeliu klausimų (ne tik Ukrainos ar Rusijos ir Europos santykių) yra esminio pobūdžio ir kyla dėl visiškai skirtingų idėjų apie pasaulio tvarką ir Rusijos ir JAV vietą besiformuojančioje pasaulio tvarkoje.
Ar neįmanoma užmegzti santykių be pasitikėjimo, iliuzijos ir vilties? Na, kodėl — kaip tik tokiomis sąlygomis gimsta naujas pasaulis. Putino pranašumas prieš Baideną yra tas, kad jis tuo užsiima, atlieka strateginį statymą dėl jau atsirandančių ateities kontūrų, o apsnūdęs Džo bando pratęsti išeinančios pasaulio tvarkos gyvenimą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.