Prieš šį renginį Europos Vadovų Tarybos (EVT) pirmininkas Šarlis Mišelis pasakė kalbą Europos Parlamente, kurioje pasiūlė ES santykiuose su Rusija vadovautis penkiais principais. Tai — Minsko susitarimų įgyvendinimas, ES santykių su Rytų partneriais ir ES atsparumo stiprinimas, selektyvus bendradarbiavimas su Rusija ES dominančiais klausimais bei tarpasmeniniai ryšiai ir pilietinės visuomenės parama Rusijoje. Baigiamajame EVT dokumente patvirtinta, kad ilgalaikį strateginį dialogą su Maskva ES vykdys būtent šių principų pagrindu.
Apskritai galima teigti, kad tokios formuluotės atspindi situaciją, kuri susiklostė ES santykiuose su Rusija jau seniai: vieni europiečiai nori su ja bendradarbiauti, kiti siūlo apriboti kontaktus iki minimumo, treti kažkur per vidurį. Rezultatas — vieningo požiūrio nebuvimas, dėl ko baigiamuosius EVT dokumentus tenka rašyti taip, kad tiktų "ir vieniems, ir kitiems" — kad būtų ir griežti perspėjimai, ir langas bendradarbiavimui.
Šiame kontekste didžiausia intriga EVT susitikimuose pastaraisiais metais visada ta pati: kokia linija dominuos šį kartą — "vanagų" ar "balandžių"? Dabar lakmuso popierėliu tapo Vokietijos kanclerės Angelos Merkel pasiūlymas surengti ES-Rusijos suvažiavimą, kuris taptų logišku Vladimiro Putino susitikimo su Džo Baidenu tęsiniu.
Pažymėtina, kad prieš pat EVT susitikimą vokiškoje žiniasklaidoje buvo paskelbtas Rusijos vadovo straipsnis apie Antrojo pasaulinio karo pamokas ir būtinybę Rusijai ir Europai kurti bendrą ateitį, o ne statyti sienas. Tokiu būdu, iš abiejų pusių lyg ir buvo noras normalizuoti dialogą. Tačiau po to įvyko britų provokacija Juodojoje jūroje, o EVT susitikime tokios valstybės kaip Lietuva ir Lenkija griežtai paprieštaravo Merkel iniciatyvai.
Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda tvirtino nematantis pagrindo Rusijos ir ES lyderių susitikimui, nes "Rusijos elgesyje niekas nepasikeitė į gerąją pusę", o kaip tik matoma dar daugiau konfrontacijos. Todėl susitikimas, anot jo, iš esmės prieštarautų pačios ES suformuluotiems principams, jau nekalbant apie tai, jog jis pasiųstų prieštaringą signalą Rytų partnerystės šalims.
Kova buvo karšta, nugalėjo "vanagai" — susitikimo nebus, o baigiamajame EVT dokumente (kuriame, kaip minėta, paprastai stengiamasi išlaikyti konfrontacijos ir bendradarbiavimo su Rusija balansą) šį kartą buvo įrašyta absoliučiai kvaila nuostata, kurią galėjo sugalvoti tik visiškai neadekvatūs rusofobai: "Europos Taryba ragina Rusiją prisiimti visą atsakomybę už visišką Minsko susitarimų įgyvendinimą, kas yra kertinė ES pozicijos kaitos sąlyga".
Maža to, kad Rusija nėra Minsko susitarimų dalyvė, o tik kartu su Vokietija ir Prancūzija pažadėjo prisidėti prie taikos proceso, visiškai neaišku, kaip ji gali įvykdyti, pavyzdžiui, Ukrainos konstitucinę reformą, reikalingą Minsko susitarimų įgyvendinimui. Ar ES nori, kad Rusija užkariautų Ukrainą ir priverstų ją realizuoti šiuos susitarimus, ko Kijevas nenori, aiškiai tai deklaruodamas? Absurdas!
Trumpai sakant, Europoje toliau nėra vienybės dėl santykių su Maskva, bet pastaruoju metu dominuoja "vanagų" linija, kas džiugina Lietuvą. O štai ES sprendimai dėl Baltarusijos jos visiškai nedžiugina. Kaip sakoma — prisižaidė.
Ilgą laiką Vilnius reikalavo, kad Briuselis griežčiau baustų Minską už jo politiką. Tikslas pasiektas — Baltarusijos atžvilgiu įvestos sektorinės sankcijos, kurios reiškia trąšų tranzito per Klaipėdą pabaigą po tam tikro laiko, nuo ko nukentės (praras milijonus) tiek uostas, tiek "Lietuvos geležinkeliai" (ir tai jau nekalbant apie migrantų antplūdį, su kuriuo susidūrė Lietuva dėl spaudimo Baltarusijos režimui).
Tiesa, Vilniuje bandoma aiškinti, kad nieko labai baisaus neįvyko, kad vis tiek reikėjo diversifikuotis, nes Rytuose neprognozuojamas kaimynas, kad valstybė padės. O Nausėda iš viso pareiškė, kad "sankcijos yra savalaikės, sankcijos yra adekvačios, o jeigu pasirodys, kad to yra per maža, mes visada turėsime galimybę dar kartą susitikti ir apsvarstyti naują sankcijų paketą".
Tačiau, žiūrint į pasimetusius ir/ar nepatenkintus Lietuvos politikų ir valdininkų veidus, pradedant susisiekimo ministru ir baigiant premjere (jau nekalbant apie transporto sektoriaus atstovus), akivaizdu, kad biudžeto ir verslo nuostoliai bus dideli. Ir jeigu Minskas su Rusijos pagalba tikrai išgyvens, Lietuvoje niekas nežino, kaip kompensuoti praradimus (alternatyvių krovinių nėra, pagalbos iš Briuselio irgi). O visos didvyriškos kalbos — skaudi pareiga, nes, jeigu sakysime kad mes to nenorėjome ir nesitikėjome, paprasčiausiai bus prarastas įvaizdis užsienio politikoje.
Taigi, Lietuva tęsia savo sunkią kovą su autoritariniais režimais. Ir galima būtų sakyti — tegul, jeigu šalies vadovams tai padeda pasijusti labai reikšmingiems. Bet bėda ta, kad jų užsienio politika vis dažniau neša valstybei nuostolius, ir tie nuostoliai kaskart vis didesni. Ir vardan ko — mitinės demokratijos, kuria pridengiamas ciniškas Vakarų geopolitinis žaidimas?
Šiame kontekste įdomu tik, kur yra lietuvio kantrybės riba? Gal dabar jau laikas ką nors keisti?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.