Tai viena iš minčių, kurias antradienį Kinijos lyderis Si Dzinpingas išsakė virtualiame renginyje, kurio pavadinimas apytiksliai išverčiamas kaip "Kinijos komunistų partijos (KKP) ir Pasaulio politinių partijų viršūnių susitikimas", rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Čia reikia prisiminti, kad prieš savaitę, liepos 1 dieną, šalyje įvyko grandiozinis renginys — Kinijos komunistų partijos 100-metis. Jis buvo paminėtas, daugelio iškilmingų renginių, vykusių beveik ištisus metus, pike, gana trumpa Xi kalba iš Tiananmenio tribūnos, iš kurios Mao Czedunas 1949 metias paskelbė apie dabartinės Kinijos Liaudies Respublikos sukūrimą.
Tačiau tai visų pirma buvo kalba Kinijos žmonėms. O dabar — kadangi 100-mečio minėjimas neišsausėja — atėjo mūsų, išoriniao pasaulio, eilė. Tai reiškia, kad atėjo eilė rimtam pokalbiui su užsienio visuomene apie tai, koks tai fenomenas — Kinijos komunistų partijos patirtis, kuri, ar tai patinka kam nors ar ne, pasiekė didžiausios sėkmės pasaulio istorijoje atgaivinant iš griuvėsių buvusią didelę valstybę ir paverčiant ją pirmąja pramonine (t. y. gaminančia) pasaulio šalimi, kuriai priklauso 18% pasaulio ekonomikos. Tai, pakartosime, parastai faktas. Kyla klausimas, kas ir kaip pasaulyje gali panaudoti šią patirtį savo naudai.
Aukščiausiojo lygio susitikimo dalyvių sudėtis pasirodė esanti savita. Tai yra dešimt tūkstančių žmonių, įskaitant 500 aukščiausių partijų lyderių, iš daugiau nei 160 šalių (o iš viso pasaulyje, kaip žinoma, yra šiek tiek mažiau nei 200 valstybių). Ir čia ne kažkokia improvizacija — suburti paskubomis daug žmonių: kalbama apie organizacijas, kurios seniai ir reguliariai palaiko ryšius su Pekinu. Jie net nebūtinai yra kairieji. Ten yra mums nuo Brežnevo laikų pažįstami egzotiniai reiškiniai tokie kaip Didžiosios Britanijos komunistų partija, tačiau taip pat yra ir tokie personažai kaip Dirbančiųjų partijos vadovas ir buvęs Brazilijos prezidentas Lula da Silva. Rusijai, beje, atstovavo grupė "Vieningos Rusijos" narių, vadovaujama Dmitrijaus Medvedevo.
Kita vertus, būti "viršūnių susitikimo dalyviu" visiškai nereiškė ten kalbėti, tai tiesiog fiziškai neįmanoma. Klausyti — kitas dalykas. Iš viso buvo tik 21 kalbėtojas.
Tačiau yra ir trečioji pusė — daugelis iš šių dešimties tūkstančių besidominčių Kinijos patirtimi jau seniai pasirodo Kinijos ir savo šalių žiniasklaidoje su netikėčiausiais komentarais. Taigi, aukščiausiojo lygio susitikimas iš tikrųjų truko ilgiau, nei manyta, ir Pekinas visapusiškai pasinaudojo informacinėmis galimybėmis.
Kas gi naujo įvyko šį kartą? Greičiau, pasitvirtino akivaizdus dalykas — jog kairieji ir kitos pasaulio partijos pirmiausia domisi šių dienų ekonomine Kinijos sėkme, o visiškai ne tyrimais marksizmo istorijos srutyje.
Suprantama, kad mažai ką iš aukščiausiojo lygio susitikimo dalyvių rūpina ištikimybė XIX amžiaus idėjoms XXI amžiuje. Visų pirma, komunistinė klasių kovos koncepcija (su jų "nesutaikomais prieštaravimais" ir tuo, kad vieni žmonės "eksploatuoja" kitus žmones) šiandien džiugina gal tik Amerikos rasistus iš BLM judėjimo, bet ne Kinijos draugų ratą.
Ir čia reikia pažymėti vieną ryškiausių Xi Jinpingo tezių (dar liepos 1 d. kalboje) — apie tai, kad Kinijos komunistų partija išsiskiria iš kitų partijų "drąsa vykdant savireformavimą". Beje, pagal gausybę šalies grandiozinių sėkmių visose srityse užsienio šalių ir savo vertinimų pastebima, kad pasisiekimai skaičiuojami ne tiek nuo 1921 ar, tarkime, 1949 metų, kiek nuo 1978 metų, kai partija iš tikrųjų pradėjo "save reformuoti". Tai reiškia sukurti dabartinį nuostabų socializmo susiliejimą su gana kapitalistiniu konservatyvumu.
Ne kiekviena partija moka prisitaikyti prie realybės, laiku atsiskirti su nesėkmingomis koncepcijomis, tuo pačiu metu išsaugoti save kaip galingą politinę jėgą. Tarybų Sąjungos komunistų partija 1980-aisiais metais tikrai negalėjo.
Bet Kinijos komunistų partijai tai pavyko puikiai ir, svarbiausia, — laiku. Čia būtina atkreipti dėmesį į pagrindinę, galbūt, mintį iš tų, kurios skambėjo dabartiniame partijų susišaukime, ir toliau aptariamos visame pasaulyje. Tai mintis apie tai, kad Kinija ne tik pasiekė sėkmę vienoje, gana neįprastoje savo šalyje. Svarbiausia — kad ši sėkmė tapo esminių pokyčių visame pasaulyje dalimi, jei ne varomąja jėga.
Tai reiškia, esmė yra ne tik tame, kad vienoje šalyje — Kinijoje nuo tų pačių 1978 metų iš skurdobuvo išvesti 800 mln. žmonių. O dar ir tame, kad palūžusios JAV per tą patį laikotarpį prarado dalis viduriniosios klasės — ji nuo 70 proc. 1980-aisiais metais sumažėjo iki labai sąlyginių 50 proc. šiandien. Be to, paaiškėjo, kad Kinijos sistema yra silpnai pažeidžiama tiek 1997 metų, tiek 2008 metų pasaulinių krizių, tiek dabartinės, susijusios su koronavirusu, krizės.
Dabar grįžtame prie citatos iš Xi Jinpingo kalbos, kuria pradėjome savo pokalbį. Citata iš esmės apie tai, kad laimėjusi partija, Kinijos komunistų partija, gali ir nori patobulinti ne tik savo šalį, bet ir visą pasaulį, darant tai ne pagal vieningą "kinų modelį" (atsižvelgiant į visuotinę Jungtinių Valstijų ir Vakarų klaidą, kurie palūžo pririšdami savo modelius visiems kitiems). Modelių, taip pat kaip ir vertybių, mūsų pasaulyje turėtų būti daug, atvirkščiai, daug, juos reikia gerbti.
Ir suprantama, kad tokios pagarbos lengviau tikėtis iš politinės jėgos, įrodžiusios savo sugebėjimą keistis, atsižvelgti į savo ir kitų nesėkmes tiek pat, kiek į pasiekimus. Kelias į ateitį, į naują pasaulį — tai ieškojimas, ir čia laimi tie, kas moka ieškoti, o ne bankrutavę paruoštų atsakymų į visus klausimus turėtojai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija