Putinas ir Si sutarė ne tik dėl karinio aljanso

Pandemija daugiau nei pusantrų metų neleido abiejų šalių lyderiams paspausti rankos, tačiau bendravimas nenutrūko. Šį kartą abu prezidentai kalbėjo per vaizdo konferenciją ir, nors paskelbta tik pradžia, pagrindiniai žodžiai buvo pasakyti ir visų išgirsti

Momentą dėl paskelbimo apie Rusijos ir Kinijos Sutarties dėl geros kaimynystės ir draugiško bendradarbiavimo Vladimiras Putinas ir Si Dzinpingas pasirinko neatsitiktinai — sutarties 20-metis bus švenčiamas liepos 15 dieną, tačiau šiandien Kinijoje prasideda didžiausios iškilmės komunistų partijos šimtmečio proga.

KKP vaidmuo Rusijos ir Kinijos santykiuose yra milžiniškas, ir per šimtmetį trukusią istoriją jis turėjo teigiamą ir neigiamą poveikį. Pats 1950 metų Sąjungininkų draugystės sutarties pasirašymas tapo įmanomas po to, kai KKP laimėjo pilietinį karą ir suvienijo Kiniją. O ideologinis TSKP ir BPK ginčas (kuris, be abejo, turėjo geopolitinių priežasčių) 60-aisiais sugriovė abiejų šalių santykius, paversdamas juos priešais. Abiejų šalių komunistinėms partijoms pavyko atsigriebti, tačiau Maskva ir Pekinas pradėjo per vėlai kalbėtis TSKP ir TSRS. Mūsų šalis žlugo, o Kinija nuo to laiko padarė didžiulį šuolį į priekį ir tapo pirmąja pasaulio ekonomika. BPK sužinojo iš liūdnos TSKP ir Sovietų Sąjungos žlugimo patirties: jai pavyko ne tik modernizuoti šalį, bet ir pasikeisti, išlaikant valdžios svertus. Ir sukurti natūraliai kartu su Rusija naują Rusijos ir Kinijos santykių modelį. Pirmadienį apie ateitį kalbėjo Putinas su Si.

Pandemija daugiau nei pusantrų metų neleido abiejų šalių lyderiams paspausti rankos, tačiau bendravimas nenutrūko. Šį kartą jie kalbėjo per vaizdo konferenciją ir, nors buvo paskelbta tik pradžia, pagrindiniai žodžiai buvo pasakyti ir visi girdėti. Svarbiausios formuluotės taip pat yra bendrame Rusijos ir KLR pareiškime, priimtame dviejų lyderių per dvidešimtąją sutarties sukaktį, ir jie susiję tiek su dvišaliais santykiais, tiek su bendru tarptautinės padėties vertinimu. Tačiau antrasis neatsiejamas nuo pirmojo — juk Maskva ir Pekinas nuolat pabrėžia, kad užsienio politikos sąveiką laiko "vienu iš pagrindinių mūsų strateginės partnerystės komponentų". Vladimiras Putinas pirmadienį sakė:

"Augančios geopolitinės neramumų, susitarimų dėl ginklų kontrolės srityje nutraukimo ir konfliktų potencialo didėjimo skirtingose ​​pasaulio vietose kontekste Rusijos ir Kinijos koordinavimas atlieka stabilizuojamą vaidmenį pasaulio reikaluose".

Apie tą patį kalbėjo Si Dzinpingas, pažymėdamas, kad "glaudi Kinijos ir Rusijos sąveika suteikia teigiamos energijos tarptautinei bendruomenei, sukuriant pavyzdį, kuriuo reikia sekti formuojant naujo tipo tarptautinius santykius".

Aišku, apie kokius santykius kalbame. Ne tik apie "teisingesnę tarptautinę tvarką", bet ir apie pasaulį, kuris nepriima išeinančio hegemono diktato. Bendrame pareiškime aiškiai pasakyta, kas netinka abiem šalims:

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas ir Kinijos prezidentas Si Dzinpingas

© Sputnik / Алексей Никольский

"Pasaulis išgyvena neramumų laikotarpį, nestabilumas ir neapibrėžtumas pastebimai išaugo. Žmonija susiduria su didėjančiu valdymo ir pasitikėjimo tarptautiniais reikalais trūkumu, didėjančia nevienoda plėtra ir didėjančiais konfliktais. Vis dar svarbiausia užtikrinti pasaulinį saugumą ir skatinti tvarų vystymąsi. Atskiros valstybės provokuoja didžiųjų valstybių varžymąsi ir konfrontaciją "nulinės sumos žaidimo" dvasia. Valdžios veiksnio vaidmuo tarptautiniuose santykiuose didėja.

Tarp neigiamų veiksnių taip pat yra kai kurių šalių bandymai padalinti pasaulį pagal ideologines linijas, be ceremonijų kišimasis į suverenių valstybių vidaus reikalus, savavališkas vienašališkų sankcijų taikymas ir tarptautinių santykių sistemos teisinės sistemos, įskaitant ginklų kontrolės sferą, pažeidimas. Šie veiksmai apsunkina tarptautinių konfliktų ir problemų sprendimo procesą. Terorizmo, ekstremizmo ir separatizmo grėsmės auga, ypač kaimyninių valstybių ir regionų teritorijose".

Jungtinės Valstijos čia nepaminėtos, tačiau visi supranta, apie ką mes kalbame. Kinija ir Rusija nuolat pabrėžia, kad jų santykiai yra "savarankiški ir nėra nukreipti prieš trečiąsias šalis". Tačiau tai nėra dėl pernelyg didelio atsargumo ir tikrai ne dėl nenoro pykdyti amerikiečius. Kokios nuotaikos, jei valstybės atvirai vadina Rusiją ir Kiniją priešais, kalba apie būtinybę sulaikyti ir priešintis mūsų šalims, nuolat deklaruoja, kad tik jie (arba kolektyviniai Vakarai, plečiantys abstrakčią "demokratijų" sampratą) turi teisę įtvirtinti pasaulio bendruomenės taisykles. Taigi, Kinija ir Rusija jau seniai nesigėdija tiesiai kalbėti apie savo nepasitenkinimą Amerikos politika, tačiau "Jungtinių Valstijų sutriuškinimo" jos nepaskelbia bendrais tikslais. Todėl, kad jos stato tikrai naują daugiapolę tarptautinių santykių sistemą, kurioje JAV užims savo, kaip vieno iš galios centrų, vietą. Ne mažiau — bet ir ne daugiau.

Nėra prasmės gyventi akistatoje su valstybėmis. Bet kokiu atveju Jungtinės Valstijos negalės išlaikyti savo lyderystės: pasaulis nebėra orientuotas į Ameriką — ir net ne į Vakarus. Atlanto era baigiasi, svorio centras persikelia į Ramiojo vandenyno regioną. Rusijai ir Kinijai svarbu užmegzti santykius su įvairiais valdžios centrais, pritraukiant juos į savo pusę, tačiau ne pagal "draugo ar priešo" schemą. Maskvai ir Pekinui nereikia vasalų, jie neketina pakeisti Amerikos hegemono — jiems naudinga įtraukti kuo daugiau šalių į bendrą darbą kuriant naują pasaulio saugumo architektūrą.

Kurioje nebus vieno vadovavimo ir kontrolės centro, tenkinančio hegemono ambicijas (nebesutampančias net su JAV, kaip nacionalinės valstybės, interesais) ir sunaikinančio nesutinkančius, tačiau atsiras nauja jėgų pusiausvyra ir pagrindinių pasaulio veikėjų, galių-civilizacijų ir regioninių aljansų interesai.

Štai kodėl Maskva ir Pekinas nesileidžia į karinį aljansą, kad neišbaidytų tokių svarbių žaidėjų kaip Indija (kuri jau yra Rusijos ir Kinijos ŠBO narė), kuriuos aktyviai kalbina atlantistai, bandydami įbauginti juos "kinų grėsme". Tačiau oficialaus karinio aljanso tarp Rusijos ir Kinijos nebuvimas netrukdo vis glaudžiau koordinuoti abiejų šalių veiksmus, įskaitant karinius reikalus ir strateginę sąveiką. Be to, bendrame pareiškime aprašomas toks Rusijos ir Kinijos santykių apibūdinimas:

"Rusijos ir Kinijos santykiai, nebūdami kariniai-politiniai aljansai, panašūs į šaltojo karo metais susikūrusius aljansus, pralenkia šią tarptautinės sąveikos formą. Jie nėra oportunistiniai, laisvi nuo ideologizacijos ir suponuoja visapusišką pagarbą partnerio interesams ir nesikišimą į vienas kito vidaus reikalus, "savarankiški ir nėra nukreipti prieš trečiąsias šalis, tai yra naujo tipo tarptautiniai santykiai".

Tai reiškia, kad santykiai tarp dviejų šalių ne tik "pasiekė aukščiausią lygį jų istorijoje" (taip buvo sakoma keletą metų) — dabar Putinas ir Si mano, kad jie viršija sąveikos lygį, būdingą kariniam-politiniam aljansui, kaip antai NATO. Žinoma, tai taip pat nurodo 1950 metų tarybų ir kinų sutartį. Tačiau nepaisant to, kad kinai mus vadino "didžiuoju broliu", o tarybų armija buvo dydžiu stipresnė už kinus, ji vis tiek nebuvo skirta plėtrai. Net Korėjos karas, kuriame kinai ir rusai kovojo kartu su amerikiečiais (nepaisant to, kad jis prasidėjo Šiaurės Korėjos vadovybės iniciatyva), buvo gynybinis geopolitine prasme — KLR ir TSRS išvijo amerikiečius nuo jų sienų, o ne atvirkščiai.

Dabartiniu Rusijos ir Kinijos santykių formatu taip pat siekiama apsaugoti teisę gyventi pagal savo pačių įstatymus — ir nors komunistinė ideologija jau nebejungia Maskvos ir Pekino, mus vienija stipresni dalykai nei netgi marksizmas-leninizmas. Tai dviejų didžiųjų kaimynų tikėjimas, kad kai jie yra vieningi, jie yra tikrai nenugalimi. Ir kuo daugiau audrų pasaulyje, tuo svarbiau mums būti kartu — oficialia bendro pareiškimo kalba skamba taip:

"Rusiją domina stabili ir klestinti Kinija, o Kiniją — stipri ir sėkminga Rusija. <...> Intensyvėjant pasaulinei turbulencijai, Rusijos ir Kinijos strateginės sąveikos aktualumas auga".

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.