Ši informacija organiškai papildė žinias, kurios visą praėjusią savaitę skambėjo iš Lietuvos — ir verčia reguliariai prisiminti dainą apie Nesėkmių salą. Regionas tokios problemų koncentracijos ir tikrai didelių tarptautinio lygio skandalų nematė labai seniai.
Visų pirma, migracijos krizė Lietuvoje šią savaitę persikėlė į kitą, apskritai gana natūralų etapą: neramiems imigrantams skirtose palapinių stovyklose prasidėjo riaušės dėl nepasitenkinimo sulaikymo sąlygomis.
Antra, Lietuva susidūrė su pačiais masiškiausiais protestais savo šiuolaikinėje istorijoje, kurie iš tikrųjų peraugo į riaušes. Šalia Seimo įvyko didelis protesto mitingas. Oficialios žiniasklaidos skelbiamais duomenimis, jame dalyvavo keturi su puse tūkstančio žmonių, neoficialiais duomenimis — iki 20 tūkst.
Susirinkusieji reikalavo paleisti parlamentą ir surengti pirmalaikius rinkimus. Mitingas baigėsi tuo, kad į teisėsaugos pareigūnus buvo mėtomi akmenys ir vandens buteliai, o policija panaudojo ašarines dujas. Protesto priežastis — antikovidinė valdžios politika.
Trečia, tą pačią savaitę Lietuvos ir Kinijos santykiuose kilo krizė. Pekinas atšaukė savo ambasadorių iš respublikos ir kreipėsi į Lietuvos vyriausybę su prašymu žengti panašų žingsnį: viskas dėl Vilniaus ketinimo atidaryti Taivano atstovybę ir sukurti prekybos biurą pačioje saloje.
Ir galiausiai, ketvirta, slapta "svarbių dokumentų" kibernetinė vagystė iš Užsienio reikalų ministerijos tapo įspūdingu priedu prie kitų vienu metu respubliką užgriuvusių problemų. Matyt, buvo pavogta tikrai jautri informacija, kurios nutekėjimas "gali padaryti didelės žalos, visų pirma sąjungininkų atžvilgiu".
Šalia viso to ir toliau sklinda pranešimai apie Baltarusijos ir Lietuvos ekonominį karą. Be minėtų naujienų apie neišvengiamus kalio trąšų eksporto logistikos pokyčius, šią savaitę paaiškėjo, kad Lietuvos vežėjai kreipėsi pagalbos į vyriausybę, nes nuo rugpjūčio 30 dienos vilkikuose teks kabinti navigacines plombas. Minskas šios taisyklės netaikys Lenkijai ir Latvijai: nukentės tik lietuviai.
Įdomiausia tai, kad Lietuvos valdžia šiuos įvykius — bent jau daugumą — laiko vienos grandinės detalėmis. Prezidento vyriausiasis patarėjas užsienio politikos klausimais sakė, jog "per daug atsitiktinumų įvyko, kad juos būtų galima laikyti atsitiktiniais". Reikia pripažinti, kad ši paranoja turi tam tikrą priežastį.
Faktas tas, kad visi šie įvykiai — pirmosios nelegalių imigrantų riaušės, protesto akcija, Kinijos ambasadoriaus atšaukimas ir įsilaužimas į Užsienio reikalų ministerijos kompiuterius — įvyko tą pačią dieną — antradienį, rugpjūčio 10 dieną.
Su migrantais viskas jau seniai aišku: Vilnius kaltina Aleksandro Lukašenkos "diktatorišką režimą" dėl nelegalių migrantų invazijos. Kibernetinė ataka taip pat nebuvo netikėta: anot Lietuvos krašto apsaugos ministro, ją galėjo įvykdyti įsilaužėliai, "susiję su Rusija". Protestus, peraugusius į riaušes, valdžia vėlgi priskiria neįvardytų pajėgų griaunamosioms pastangoms.
Remiantis Lietuvos vidaus reikalų ministrės pareiškimu, šalyje vykdoma "koordinuota antivalstybinė veikla", kuri, jos žodžiais tariant, "neturi nieko bendra su pilietinės pozicijos išraiška".
Žinoma, tai labai patogu: didelio masto visuomenės nepasitenkinimą priskirti priešų intrigoms, užuot prisiėmus atsakomybę už tai, kas vyksta. Faktas tas, kad nuo rugsėjo 13-osios Lietuva smarkiai "užveržia varžtus": šalyje pradės veikti "galimybių pasas". Nepasiskiepijusiems piliečiams bus draudžiama lankytis viešuose renginiuose, prekybos centruose, grožio salonuose.
Be to, iš pradžių ribojamosios priemonės turėjo būti dar "drakoniškesnės": visų pirma jos buvo svarstomos dėl ligos ir nedarbo išmokų nemokėjimo nepasiskiepijusiems žmonėms. Susidūrusi su nuožmiu visuomenės pasipiktinimu, šalies valdžia atsitraukė, tačiau net ir padarytos nuolaidos nenumalšino piliečių pasipiktinimo, o tai iš tikrųjų lėmė įvykius prie Seimo.
Be to, Lietuvos vadovybė yra priversta kovoti su visuomenės baimėmis ir nepasitenkinimu dėl migracijos krizės. Lietuva išsiskiria aukštu ksenofobijos lygiu tarp gyventojų — net ir šalia kitų dviejų Baltijos šalių. Neatsitiktinai respublika neturėjo ir neturi problemų su rusakalbiais.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje ji lengvai suteikė pilietybę esamiems rusakalbiams gyventojams — vien todėl, kad jų buvo per mažai, jog jie būtų reikšminga socialinė ir politinė jėga. Ir jų buvo nedaug, nes Lietuvos TSR vadovybė — kitaip nei Estijos ir Latvijos TSR — kryptingai vykdė užsieniečių antplūdžio iš kitų Tarybų Sąjungos respublikų pažabojimo politiką.
Akivaizdu, kad lietuviams, saugantiems rasės grynumą, dabartinė arabų ir afrikiečių invazija yra baisiausio košmaro įsikūnijimas, dėl kurio jie prašo valdžios atsakomybės. Tikriausiai jie visiškai sutinka su savo piliečiais, tačiau jie yra priversti veikti tik žvalgydamiesi į Vakarus ir laikydamiesi ES taisyklių.
Apskritai, kur pažvelgsi, visur — pleištas. O dėl visiškos laimės Pekinas, ne kartą perspėjęs Vilnių apie jo planų nepriimtinumą Taivano atžvilgiu, žengė pirmąjį žingsnį — tačiau mažai tikėtina, kad jis liks vienintelis.
Galima tik spėlioti, kodėl Lietuvos valdžia staiga nutarė tampyti kinų slibiną už ūsų — savo iniciatyva ar nurodymu iš už Atlanto, kurio negalėjo nepaisyti. Juo labiau, kad kalbame apie Taivano temą, kuri iš esmės svarbi KLR.
Tos pačios JAV, nepaisant vis drąsesnių prieš Kiniją nukreiptų provokacijų Taivano linijoje, neatveria oficialios salos atstovybės. Ambasadų funkcijas atlieka pelno nesiekiančios organizacijos: Amerikos institutas Taivane ir Taipėjaus ekonominė ir kultūrinė atstovybė JAV.
Apskritai atrodo, kad Vilnius nusprendė — ar kažkas nusprendė už jį — žaisti kamikadzę, nes labai kvaila tikėtis, kad didžiausia pasaulio ekonomika neras galimybių pasiekti mažytės respublikos kitoje žemyno pusėje ir jai pakenkti. Nėra jokių abejonių dėl kinų ketinimų. Šiaip ar taip, KLR žiniasklaida atvirai ragina Pekiną ir Maskvą "pamokyti" Vilnių už jo provokacijas.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.