Protestuotojai reikalavo minėtųjų ribojimų atšaukimo bei Seimo paleidimo. Prasidėjęs ir vykęs taikiai, mitingas baigėsi naktiniais susirėmimais tarp Seimą supusių demonstrantų ir policijos.
Mitingas prie Seimo
Mitingas sušauktas "ant greitųjų". Oficiali organizatorė — lietuvių kalbos mokytoja Astra Astrauskaitė. Aktyviai ragino dalyvauti ir Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas. O dalyvavo jame per keliolika tūkstančių žmonių — tiek įvairių visuomeninių, politinių judėjimų atstovai, tiek eiliniai Lietuvos piliečiai.
Protestą išprovokavo Vyriausybės pareikštas siekis nuo rugsėjo 13 dienos įvesti minėtuosius ribojimus nesiskiepijusiems. Bet, be šio akstino, kaip ir "Šeimų maršo" atveju (kurio faktine tąsa šnekamasis mitingas ir tapo), čia veikė pasipiktinimas bendrais TS-LKD, liberalų ir "laisviečių" valdžios veiksmais, jų laikysena paprastos liaudies atžvilgiu. Karantininiai ekscesai šiuo požiūriu — tik "vyšnia ant torto". Viskas gerokai giliau.
O būtent: TS-LKD su Ingrida Šimonyte ir Gabrieliumi Landsbergiu priešakyje net neslepia antiliaudinio, antisocialinio savo vykdomos politikos pobūdžio. Skirtingai nei LŽVS ar LSDP vyriausybės (kurioms būdingas tam tikras taktas, kompromisas), jie iš liaudies tyčiojasi atvirai. Skurdas ir socialinė atskirtis. Karantininė politika. Antibaltarusiškos psichozės sukelta pabėgėlių krizė. Ir, galų gale, fašizmą primenanti "karantino nesiskiepijusiems" retorika...
Protesto (lyderių) ribotumas
Tauta šitam priešinasi. Ir tai sveikintina. Kita vertus, iš mitingo organizatorių, kaip ir daugumos oratorių kalbų akivaizdu, kad koncentruojamasi ties blogio pasekmėmis, ties vienu ar kitu atskiru klausimu (nesvarbu, ar tai būtų karantinas, ar LGBT, ar kt.). Bet apie priežastis, apie visumą, kuri susijusi tiek su provakarietišku Lietuvos geopolitiniu kursu, tiek su sistemine pasaulinio kapitalizmo krize — tyla.
Ir tai — simptomiška. Kaip simptomiškos, beje, ir skambėjusios kai kurių kalbėtojų insinuacijos apie, atseit, Seime sėdinčius "komunistus", "bolševikus" ir pan. Insinuacijos, kurios, būdamos itin būdingos vadinamajai nesisteminei Lietuvos opozicijai, skamba lyg šūviai dievui į langus.
Simptomiška ta prasme, kad šioje plačioje ir didžiąja dalimi sveikai nusiteikusioje masėje nėra net užuomazgų to, ką galėtume pavadinti konkrečia, apibrėžta ir tikrovei adekvačia idėja. Viskas gana amorfiška. Ir tuo žaidžia (bei žais) radikaliąją opoziciją simuliuojančios jėgos (Petro Gražulio, Mindaugo Puidoko, Naglio Puteikio ir pan. atvejai). Tol, kol atsiras apibrėžtumas: kad bėda — ne "rusai", ne "komunistai", o Vakarai ir esama sistema.
Liaudies kantrybė išseko
Šiaip ar taip, mitingas įvyko. Liaudis išreiškė savo teisėtą pasipiktinimą. Į ką, panašu, atsakyta valdiškomis provokacijomis — naktiniais susirėmimais tarp demonstrantų ir policijos bei VST pareigūnų. Yra ir areštuotų aktyvistų, ir sužeistųjų. Žinant Lietuvos prokuratūrų praktiką (ir ypač 2009 metų sausio 16 dienos patirtį), objektyvaus tyrimo dėl neva įvykusiųjų "riaušių" tikėtis būtų labai naivu. Ir vis dėlto nėra to blogo, kas neišeitų į gera: šiais įvykiais Šimonytės vyriausybė tik dar labiau save diskreditavo.
Toliau — dar įdomiau. Laukia nauji mitingai. Tiesa, jau dabar Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Vilniaus savivaldybė pradeda kišti pagalius į ratus (atšaukdama leidimus visiems viešiems renginiams). Bet vargu, ar tokiomis priemonėmis bus užgniaužtas socialinis protestas. Kaip ir kosmetinėmis valdžios nuolaidomis (pavyzdžiui, draudimo neskiepytiesiems naudotis viešuoju transportu išbraukimas iš "karantino neskiepytiesiems" programos). Jau per toli nueita — liaudies kantrybė išseko.
Be to, iškalbingas ir dabar, ką tik po mitingo, reiškiamas valdančiųjų cinizmas: antai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen nuogąstauja, kad apie rugsėjo 13 dienos numatomus ribojimus paskelbta "per anksti"... Suprask: reikėjo labiau tempti gumą, tačiau pačios šios priemonės (pagal nutylėjimą) laikomos visiškai normaliu, priimtinu dalyku. Nežiūrint jų akivaizdaus prieštaravimo tiek Lietuvos, tiek tarptautinės teisės normoms.
Pasipriešinimas "skaitmeniniam konclageriui"
Iš tiesų, "skaitmeninis konclageris" diegiamas globaliai. Tai — ne išsigalvojimas ar konspirologija, o realus faktas. Ir, kaip pažymi istorikas, politologas A. Fursovas, tolimesnę XXI amžiaus raidą lems tai, iki kiek šioms tendencijoms bus pasipriešinta "iš apačios". Lietuvoje šis klausimas irgi sprendžiamas. Ir čia ypač reikalingas tiek ryžtingas veiksmas, tiek blaivus, teisingas vykstančių procesų supratimas. Žodžiu — reikalinga atitinkama sąmonė.
Pati savaime ji neatsiras: ji turi būti įnešta iš šalies. Veiklios ir sąmoningos organizacijos. Kitų priemonių čia nėra. Ir šiuo atveju darbas laukia ilgas bei sunkus. Bet dirva jam darosi vis geresnė: žmonės vis mažiau pasitiki sistema ir jos propaganda, jie ieško alternatyvų, ieško tiesos. Ir tai — ne be žymių, kad ir nevalingų, kad ir labai paradoksalių, valdančiosios "vaivorykštinės" koalicijos nuopelnų... Už tai jai ir padėkokime!
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.