Tik patys drąsiausi prezidentai ir ministrai pirmininkai atvyko į Kijevą išreikšti paramą Ukrainai "Krymo grąžinimo" klausimu. Tarp drąsiųjų ir Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda. Kaip kitaip? Juk Lietuva yra Kijevo "geriausia draugė", pagrindinė Ukrainos vadovė ir konsultantė kelyje į ES ir NATO. O "Euromaidanas 2014" yra tiksli 1991 metų įvykių Vilniuje kopija.
TSRS žlugimas prasidėjo nuo tragiškų 1991 metų sausio įvykių Vilniuje. O su kruvinu 2014 metų Euromaidanu prasidėjo Ukrainos skilimas. Pirmasis ją paliko Krymas. DLR ir LLR šiandien yra ant slenksčio. Užkarpatėje netrukus bus iškelta Vengrijos vėliava, o Lvove ukrainiečių kalba jau tapo antra, pirmoje vietoje — lenkų. Bukareštas pasirengęs aneksuoti Besarabiją iki Odesos. O Pietų Palmyros uoste — NATO laivai. Būtent su tokiu bagažu Kijevas švenčia "nepriklausomybės" 30-metį. Kodėl kabutėse? O apie kokią nepriklausomybę galime kalbėti, kai pagrindiniuose Ukrainos vyriausybės kabinetuose sėdi Amerikos ir Europos kuratoriai?
Sorošo ir Šarpo viščiukai
Pirmą kartą posovietinėje erdvėje Džordžo Sorošo ir Džino Šarpo auklėtiniai Lietuvoje įsikūrė dar devintojo dešimtmečio pabaigoje–dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Tada jie ruošėsi išbandyti naujausias politines technologijas, kad su mažai kraujo būtų nuverstas nepageidaujamas režimas. Ir, kaip paaiškėjo, Vilniaus patirtis tapo tokia sėkminga, kad brošiūros ir žinynai apie "spalvotąsias revoliucijas" vis dar yra bestseleriai ne tik posovietinėje erdvėje, bet ir visame pasaulyje.
Vienas talentingiausių "spalvotųjų revoliucijų" autoriaus Šarpo mokinių Gorbačiovo perestroikos metu buvo lietuvis Audrius Butkevičius. Būtent jam buvo patikėti visi pirmojo perversmo TSRS teritorijoje užkulisiniai darbai. Ir nors šiandien Lietuvoje "nepriklausomybės tėvo" laurų vainikas puošia senyvo amžiaus Vytauto Landsbergio galvą, visi tų įvykių prieš 30 metų liudininkai žino, kad tai nėra visiškai tiesa. Lietuvos nepriklausomybė nebūtų įvykusi be Butkevičiaus parengtų provokacijų. Apie tuos įvykius buvo parašyta daug ir išsamiai, ir šiame straipsnyje nėra prasmės juos perpasakoti. Pasakysime tik, kad Audrius Butkevičius vėliau prisidėjo prie beveik visų "spalvotųjų revoliucijų" posovietinėje erdvėje. Jo patirtis apima ir "Rožių revoliuciją" Gruzijoje, ir Euromaidaną Ukrainoje.
14 Lietuvos didvyrių ir "Dangiškoji šimtinė"
Būtent Kijevo įvykiai 2013 metų pabaigoje–2014 metų pradžioje atkartoja 1991 metų įvykius Vilniuje.
Pirmiausia sukuriama politinė aklavietė. TSRS dirgikliu tapo naujos Sąjungos sutarties projektas. O situacijoje su Ukraina — asociacijos su ES projektas. Tada į politinę areną žengia "taikūs opozicijos atstovai". Dešimtojo dešimtmečio Lietuvoje šį vaidmenį puikiai atliko Sąjūdis, kuriame susivienijo visi sovietinio režimo įžeisti lietuviai. Būtent Sąjūdžio nariai, patekę į Seimą, ėmė siūbuoti valtį, o tada, žaisdami lietuvių protesto jausmais dėl dirbtinai išpūstų maisto kainų, paragino žmones atvykti prie Seimo. O provokatoriai Kremliuje davė įsakymą į Vilnių siųsti sovietų kariuomenės dalinius ir riaušių policiją. Dabar prisiminkime Euromaidano įvykių chronologiją...
1991 metais aikštėje prie Lietuvos Seimo išsiliepsnojo laužai, prasidėjo aktyvus valdžios užgrobimo etapas. Liudininkų teigimu, išrinktas naujos Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, lakstydamas parlamento koridoriais, "reikalavo kraujo". Ir kraujo buvo. Ant penkiaaukščių pastatų stogų prie Vilniaus televizijos bokšto atsirado snaiperiai. Ir atsirado pirmosios aukos. Lietuvoje 14 žmonių buvo po mirties pripažinti tų įvykių herojais. Ukrainoje dėl pačios valstybės masto prireikė "dangiškosios šimtinės".
"Vilniaus snaiperiai" dingo Lietuvos "nepriklausomybės" migloje. Galbūt jie jau nebegyvi... O štai Gruzijos snaiperių pasirodymas aplink Euromaidaną esančių namų languose verčia susimąstyti apie "Lietuvos Šarpo" (Audriaus Butkevičiaus) sąsajas nuo "Rožių revoliucijos" laikų su Michailu Saakašviliu, o dar ir jo pasirodymas Ukrainos vyriausybėje po Euromaidano... Tačiau vargu ar šios paslaptys taps žinomos pasauliui...
Draugai ir pagalbininkai
Na, o dabar įvertinkime kitų lietuvių indėlį į kruviną Ukrainos Euromaidaną.
Ryškiausią vaidmenį tuo metu atliko Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Būtent ji, būdama Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimo šeimininkė, kartu su Angela Merkel "užlaužė rankas" Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui, kad jis pasirašytų istorinę asociaciją su ES. O po Janukovičiaus atsisakymo kartu su ES ir NATO valstybių vadovais ji palaimino kruvinas žudynes Kijevo gatvėse ir Nepriklausomybės aikštėje.
O tam, kad į kovotojų laužus primestų malkų ir padangų, Lietuvos Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė kartu su tuometiniu Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vadovu, o dabar Europos parlamento nariu Andriumi Kubiliumi išvyko į Euromaidaną. Beje, jis pirmasis iš Europos Parlamento tribūnos garsiai pareiškė, kad ES neturėtų pripažinti rugsėjį Rusijoje vyksiančių parlamento rinkimų teisėtumo. Matyt, Kubilius miega ir svajoja apie laužus Raudonojoje aikštėje.
O iš Euromaidano scenos, stovėdami šalia Arsenijaus Jaceniuko ir jo kompanijos, Graužinienė ir Kubilius su nerimu sušuko: "Slava Ukrainy! Gerojam slava!" Ir už tai jie gavo teisę deleguoti savo atstovą į būsimą Ukrainos vyriausybę. Lietuvos verslininkas Aivaras Abromavičius tapo vienu svarbiausių Jaceniuko vyriausybės ministrų.
O kai užsidegė Donbasas, tuometinė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė visos respublikos vardu puolė iš Lietuvos kariuomenės sandėlių teikti "humanitarinę pagalbą" sovietinio tipo šaudmenų pavidalu. Taigi, Lietuva netgi aplenkė JAV ir tapo pirmąja valstybe, oficialiai tiekusia "mirtinus ginklus", kurie padėtų nuraminti Donecko ir Luhansko gyventojus.
Nuo to laiko pirmaujančiose pasaulio politinėse platformose Lietuva garsiausiai šaukia apie Ukrainos nepriklausomybę ir teritorinį vientisumą, o Rusija, pasak tos pačios Grybauskaitės, yra "teroristinė valstybė".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.