Iš pradžių daugelis nerimavo: koks dalykas, skubus viršūnių susitikimas, to niekada nebuvo. Tačiau paaiškėjo, kad tai buvo tik vaizdo susišaukimas su JAV prezidento ataskaita apie Vakarų pabėgimo iš Afganistano eigą (iki rugpjūčio 31 dienos amerikiečiams jis turėtų baigtis galutinai), su vangiomis beveik visų kitų replikomis. Išskyrus britus, ten nebuvo pastebėtas vangumas — priešingai, iš Londono pusės sklido labai stiprios emocijos, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Lūkesčiai iš tokio aukščiausiojo lygio susitikimo buvo dideli: pavyzdžiui, Vakarų pasaulio lyderiai turėjo aiškiai apibrėžti savo pozicijas dėl būsimo "Talibano"* režimo pripažinimo ar nepripažinimo. Ir paskelbti jas kažkokiu tarptautiniu standartu. Tačiau jie nieko aiškaus neapibrėžė — tik pasakė, kad pažiūrės į naujojo režimo elgesį. Kažkodėl galutiniame dokumente parašė, kad evakuacija iš Kabulo turėtų vykti tiek iki rugpjūčio 31 d., tiek po jos. O apskritai jie kalbėjo tik apie pabėgimą: koks jis turėtų būti greitas. Kažkas norėjo įtikinti amerikiečius bėgti šiek tiek lėčiau, kad ir kiti suspėtų, bet jie nesutiko.
Nepaisant to, įvykis pasirodė savaip pastebimas. Svarbiausia, kad, matyt, britai sušaukė šį susitikimą, jam pirmininkavo ministras pirmininkas Borisas Džonsonas, ir apskritai visoje šioje istorijoje su gėdingu pabėgimu nuo talibų britų vaidmuo ir pozicija yra ypatinga.
Suprantama, kad amerikiečiai savo vienašališku sprendimu nutraukti Afganistano operaciją ir greitu kariuomenės išvedimu sudavė smūgį visiems sąjungininkams, G7, NATO ir taip toliau. Tačiau šiame aljanse vieni yra lygesni už kitus. Iš kai kurių šalių reikalavo patrankų mėsos, bet ne daugiau kaip bataliono; tas pats juokingas vaidmuo buvo priskirtas net ne NATO narėms, o NATO pavaldiniams, pavyzdžiui, ukrainiečiams. Tačiau Didžioji Britanija stovi atskirai.
Tai, kas įvyko, turi keletą briaunų. Pati akivaizdžiausia — kad Afganistanas britams nėra svetima šalis. Kiekvienas prisimena pirmąjį pasakojimą apie Šerloką Holmsą, pas kurį ateina būsimasis buto kaimynas, jaunas karo gydytojas Džonas Votsonas (ne Vatsonas). Ir vienas iš pirmųjų Holmso klausimų: "Matau, kad jūs buvote Afganistane?" Tada dedukcijos meistras akimirksniu įrodo, kad sužeistas imperijos Afganistano veteranas išties matomas plika akimi.
Šiandien buvusioje supervalstybėje pykčio ir nevilties traukuliai yra daug ryškesni nei taip pat buvusioje supervalstybėje JAV. Amerikiečiams galų gale viskas susiveda į paprastą mintį: ko mes taip greitai bėgame ir kokį prezidentą turime? Tačiau britams kyla gerokai sudėtingesnis klausimas: kaip gyventi dabar, kokia bus tautos ir valstybės, net ir be "super", egzistavimo prasmė?
Scenos čia prasideda štai kokios.
"Milordai, visą gyvenimą buvau proamerikietiškas žmogus ir palankus Jungtinėms Valstijoms. Bet taip jau nebėra", — tai yra lordo Blenkatros žodžiai.
Beje, kada buvo taip, kad vienos šalies parlamento aukštieji rūmai surengtų vieningą ir tarppartinį kitos ir sąjunginės šalies plakimą? Tęsia lordas Denetas: "Pasitraukus JAV kariams, kiti NATO sąjungininkai, įskaitant mus, neturi kitų variantų, kaip tik taip pat pasitraukti". Lordas Riketsas: "Britanijos prioritetas dabar — įvertinti NATO padarytą žalą, <...> sutelkti dėmesį į Europos saugumą ir islamo terorizmo Europoje riziką. Štai kur Jungtinė Karalystė turėtų panaudoti nacionalinio saugumo energiją, o ne linkti prie Indijos ir Ramiojo vandenyno reikalų".
Lordas Sterapas: "Jei Vakarų valstybės turi priešintis Kinijos išpuoliams prieš dabartinę taisyklėmis pagrįstą tarptautinę tvarką, joms reikės politiškai, ekonomiškai ir technologiškai stiprių sąjungininkų Indijos ir Ramiojo vandenyno regione. Bet kas dabar sujungs pastangas su JAV, kai šios šalies vadovybė pasirodė tokia neištikima Afganistano draugė?"
Per pastaruosius dvidešimt metų britai labai glaudžiai bendradarbiavo su Amerika, vykdydami savo gana suprantamą politiką Artimuosiuose Rytuose. Irako okupacijos metu jie užsitikrino savotišką asmeninį sklypą aplink Basrą, bandydami ten turėti reikalų su vietiniais šiitais ir plėtodami savo ekonominius interesus. Afganistane jie taip pat mieliau dirbo su šiitais, užmezgė gerus ryšius su Šiaurės aljansu ir apskritai su šalies šiaure. Vakarų aljansas čia atrodė kaip "Jungtinės Valstijos plius britai ir visi kiti". Tai yra, buvo gana savarankiška Londono politika, galbūt, net protinga — ir dabar ji žlugo.
Beprasmiška išsiaiškinti šiandien panišką informaciją ar dezinformaciją, kurią skleidžia Didžiosios Britanijos žiniasklaida (ir kuri yra atkartojama Amerikoje). Akivaizdu, kad ryšys tarp dviejų vyriausybių suveikė prastai. Remiantis vienais duomenimis, sąjungininkai nepasirūpino keturių tūkstančių britų karių likimu Afganistane, kitais — šešiais tūkstančiais. Viršūnių susitikime buvo pasakyta, kad liko tik tūkstantis. Neaišku, ar tiesa, kad pietinius Kabulo oro uosto vartus kontroliavę britai neįleido pro juos savo kolegų iš JAV. Arba kad kažkoks generolas savo kolegai iš Britanijos pasakė: liaukitės gelbėti žmones Kabule, mes šalia jūsų atrodome prastai.
Tačiau visos šios politinės ir informacinės rietynės tikrai kelia sunkių klausimų didžiai (be ironijos) šaliai, be tų, kuriuos ji sprendžia pastaraisiais metais. Prisiminkime istoriją su "Brexit" — po ilgų kančių įvykusiu Didžiosios Britanijos pasitraukimu iš Europos Sąjungos. Mažai tikėtina, kad daugelis ten dabar apgailestauja, žiūrėdami į nesamą europiečių vaidmenį dabartiniame Afganistano siaube ir apskritai tarptautiniuose reikaluose. Suprantama, kad Europos biurokratijos pertvarkymas į nuobodžių instrukcijų ir taisyklių, kaip gyventi britams, štampavimo cechą, ten netinka maždaug pusei gyventojų.
Tačiau yra niuansas. Ideologiniu požiūriu, įskaitant požiūrį į europiečius, šalis yra susiskaldžiusi taip pat, kaip ir JAV. Tie, kas balsavo prieš Europą, tikėjosi valdyti jei ne pasaulį, tai Vakarus kartu su amerikiečiais. Be to, su tais, kurie greičiau yra Donaldo Trampo pusėje. Štai Afganistano epizodas palieka Didžiąją Britaniją strateginėje vienatvėje, iš kurios nėra aišku, kur ir kam eiti.
* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.