"Didžiausias pralaimėjimas": NATO laidoja save

Nesėkmė Afganistano kryptimi atsiliepė visiems JAV kariniams aljansams. Ką jau kalbėti apie nelaimingus kandidatus į NATO bloką?

Gruzinus ir ukrainiečius, kurie dėl kokių nors nežinomų priežasčių atitiko Amerikos interesus, jų šeimininkai tiesiog apleido — pasaulio krašte, labai nedraugiškoje aplinkoje. Vien vienoje Kabulo Amerikos bazėje yra įstrigę apie 400 žmonių, visas Rytų Europos internacionalas, rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.

Jie dirbo amerikiečiams pagal sutartį, saugojo kalėjimą, kuriame buvo laikomi talibai. Dabar talibai išėjo į laisvę, atėmė ginklus, tačiau kol kas jų neskriaudžia.

Ukrainos samdiniai jau paprašė Rusijos valdžios atsiųsti lėktuvą. Ir kodėl tai nieko nestebina? Amerikiečiams dirbusius afganus taip pat, matyt, turės gelbėti rusai. Na, apskritai viskas kaip visada.

Tačiau amerikiečiams sekėsi ne ką geriau su artimiausiais partneriais — šalimis, kurios yra pilnateisės NATO narės. Amerikos pabėgimo sukeltas chaosas reiškė, kad nei vokiečiai, nei olandai, nei čekai negalėjo pasiimti savo piliečių iš Kabulo oro uosto.

Nesitarę su niekuo, amerikiečiai rugpjūčio 31-ąją paskelbė paskutine evakuacijos diena. O kas toliau nutiks mūsų piliečiams — klausia NATO sąjungininkai. Vašingtonas į tai nereaguoja. Nenuostabu, kad JAV partneriai pradėjo susimąstyti. Skubus kariuomenės, laikomos galingiausia pasaulyje, pabėgimas sukėlė jiems blogų įtarimų.

Amerikiečiai apleido ne tik žmones Afganistane, bet ir kovinius lėktuvus, sraigtasparnius, šarvuočius ir ginklus. Viskas atrodo taip, tarsi jie sąmoningai paliktų šimtus milijonų dolerių kainuojančius ginklus mainais už kai kuriuos slaptus susitarimus, sudarytus už NATO partnerių nugaros.

Tai liudija neįtikėtinas greitis, kuriuo kelios dešimtys tūkstančių "barzdotų vyrų su šlepetėmis" užvaldė šalį ir jos sostinę. Amerikiečiai apie tai galėjo žinoti iš anksto ir turėjo laiko pasiruošti. Tačiau jų sąjungininkėms NATO tai buvo nemaloni staigmena. Tiesą sakant, įvairūs vienašališkų susitarimų su Talibanu* planai JAV buvo kuriami jau seniai.

Dar 2010 metais "Carnegie Endowment for International Peacement" paskelbė pranešimą, kuriame buvo aptariamos įvairios susitaikymo su kovotojais galimybės — nuo provincijų padalijimo tarp amerikietiškos vyriausybės ir Talibano* iki "jų" diktatoriaus paskyrimo. Ir viskas su šūkiu "saugumas svarbiau už demokratiją".

2018–2020 metais buvęs JAV ambasadorius Afganistane Zalmajus Chalilzadas Trampo administracijos vardu vedė slaptas derybas su Talibano* atstovais. Jos baigėsi susitarimu su Talibanu* 2020 metų pavasarį. Tai buvo grynai Vašingtono iniciatyva.

Baltieji rūmai jokiu būdu neatskleidė savo planų savo Europos sąjungininkėms NATO. 2021 metais valstybės sekretorius Entonis Blinkenas nuolat skambino Pakistano valdžiai, o birželį CŽV vadovas Viljamas Bernsas skrido į Islamabadą. Pakistanas praktiškai oficialiai maitina Talibaną*.

Visus domino, ką Bernsas susitarė su Pakistano valdžia, tačiau derybų turinys buvo įslaptintas. Tuo tarpu sąjungininkai viską suprato ir taip pat žaidė savo žaidimą. Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius Benas Volesas žurnalistams prisipažino, kad per pastaruosius metus jis bandė derėtis su Turkijos ir Italijos kariuomene dėl to, kad paliks jungtinį kontingentą Afganistane.

Žinoma, derybos vyko tyliai. Vašingtone apie jas nieko nežinojo. Tačiau galiausiai idėja buvo pripažinta nerealia: per daug buvo susieta su grynai amerikietiška karine infrastruktūra. Labiausiai sąjungininkus piktina tai, kad Vašingtonas tiesiog susidūrė su savo kariuomenės išvedimo faktu — be konsultacijų, be diskusijų, be minimalaus diplomatinio mandagumo.

Žinoma, visuomenė turi pademonstruoti bloko vienybę. Tačiau pirmaujančių Europos politikų dirginimas prasiveržia nekontroliuojamai. Net Anglijoje, šalyje, po "Brexit" tapusia vasališkai priklausoma nuo JAV, pasigirsta visiškai neparlamentinės išraiškos.

Buvęs ministras pirmininkas Tonis Bleras dabartinį JAV prezidentą pavadino "nedorėliu". Dabartinis ministras pirmininkas Borisas Džonsonas sakė, kad "su Trampu viskas klostysis daug geriau nei su apsnūdusiu Džo". Tada jis teigė, kad tokio dalyko niekada nesakė, bet frazė jau buvo cituojama.

Britų bulvariniai laikraščiai skelbia nutekėjimus iš pačios vyriausybės viršūnės: Didžiosios Britanijos ministrai mano, kad Baidenas buvo "visiškai pamišęs", kai nusprendė išvesti karius iš Afganistano.

"Mūsų didžiojo sąjungininko sprendimas nutraukti misiją Afganistane, sprendimas, priimtas praktiškai nepasitarus su sąjungininkais, verčia mus giliai susimąstyti", — liūdnai prisipažįsta Tonis Bleras.

Jam antrina ir Arminas Lašetas, kurį Angela Merkel pranašauja kaip naująjį Vokietijos kanclerį. Jo nuomone, karių išvedimas iš Afganistano "buvo didžiausias pralaimėjimas per visą NATO bloko istoriją". Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas paskambino Baidenui ir aštriai jį kritikavo už atsisakymą išvežti afganus iš šalies.

Prancūzijos prezidento susierzinimas suprantamas: amerikiečių partneriai sumaniai numetė afganų pabėgėlių problemą ant europiečių pečių. Netrukus į ES ir Didžiąją Britaniją atplauks dešimtys tūkstančių nelegalių migrantų, ir apie tai, kiek tarp jų bus potencialių teroristų, tiesiog baisu pagalvoti. O jei europiečiai bandys uždaryti sienas, Vašingtonas pradės juos viešai barti dėl jų nežmoniškumo.

Amerikiečiai ne tik pažemino savo NATO partnerius. Jie suteikė Europos sąjungininkams klasiką, kaip sako šachmatininkai, šakutę. Jei ES šalių vadovai nesugebės ištraukti savo piliečių iš Afganistano, liaudies pasipiktinimo banga gali juos nušluoti nuo aukštų pareigų. Jei Europos šalis užplūs pabėgėliai iš Afganistano, padėtis bus dar blogesnė.

Tačiau galimos perspektyvos yra dar blogesnės. Kur Vašingtono politikai ketina kitą kartą siųsti karius? Kur Europos kariai turės vilktis paskui juos, kur ir už ką mirti? Prisimename, kad Afganistane žuvo daugiau nei trys su puse tūkstančio NATO kariškių. Kam? Už ką jie atidavė savo gyvybes? Pagrindinis europiečių košmaras buvo mintis, kad Jungtinės Valstijos juos traukia kovoti su Kinija. Šis nuotykis grasina virsti nauju "nesibaigiančiu karu", o aukų skaičius nebebus tūkstantinis. Ir kai Baltieji rūmai supras, kad pralaimėjo, jie tuoj pat išduos savo partnerius ir pabėgs iš mūšio lauko.

Kam reikalingas šis scenarijus? Net itin pasyvus ir priklausomas nuo Vašingtono Europos elitas negali priimti tokios politinės savižudybės. O kas, jei Vašingtonas nuspręs kovoti posovietinėje erdvėje? Tačiau ši tema sukelia tik nuobodų sarkazmą tarp NATO karininkų.

"Gera paplepėti, kaip kovoti su Rusija. Tiesą sakant, NATO net neturėjo kelių tūkstančių karių, kurie padengtų atsitraukimą iš Afganistano", — interviu laikraščiui "Financial Times" skundžiasi anonimiškumo prašęs vadas.

"Po Afganistano amerikiečių taika ("Pax Americana") baigėsi, kaip ir NATO", — rašo žinomas britų analitikas Saimonas Tisdolas (Simon Tisdall).

Kartu su karine įtaka Europoje nyksta ir moralė: "minkštoji jėga", suteikusi JAV hegemoniją įvairiuose planetos regionuose. Pralaimėjimas Afganistane buvo prologas persvarstyti JAV vaidmenį Europos likime.

Kartą NATO blokas buvo raginamas ginti Europą nuo liūdnai pagarsėjusios "sovietinės grėsmės". Jokios grėsmės seniai nėra. Šiandien Jungtinės Valstijos tiesiog naudoja bloką kaip savo karinį įrankį ir taiko mokestį savo pavaldžioms šalims už jo išlaikymą. Užuot ginami, sąjungininkai traukiami į beprasmiškus nuotykius, o paskui negailestingai apleidžiami — viso pasaulio akivaizdoje.

Pats laikas ukrainiečiams ir gruzinams, kurie atkakliai nori mirti už narystę NATO, kaip sakė Tonis Bleras, "giliai susimąstyti". Ypač tiems, kurie įstrigo Kabule. Laiko pas juos marios — apmąstyti pasaulio likimą ir laukti Rusijos lėktuvo. Galbūt jis išveš.

* Rusijoje uždrausta teroristinė organizacija.