Apie šį sprendimą ir jo detales daug prirašyta sisteminės žiniasklaidos organuose. Ir todėl čia jo išsamiau nenagrinėsime. Mums pakaks konstatuoti, kad šis sprendimas (priimtas vieno balso persvara — iš penkių "ekspertų" tarybos narių, trys balsavo "už", o du balsavo "prieš") įjungia žalią šviesą paminklo pašalinimui, kuris savivaldybės numatomas jau rugsėjo viduryje.
Ne paslaptis, kad prie šito aktyviai prisidėjo ir Kultūros ministerijoje šeimininkaujantis liberalas Simonas Kairys: viešųjų erdvių "desovietizacija" įėjo į 2020 metų rudenį valdžion atėjusios "vaivorykštinės" TS-LKD, liberalų ir "laisviečių" koalicijos darbotvarkę.
Visa tai aišku. Kaip aišku ir tai, kad Cvirkos paminklo likimas praktiškai nuspręstas: tam tikri pavienių inteligentų ar pilietiškų grupių protestai galimi, bet didesnės kritinės masės šis klausimas tikrai nepritrauks. Šaukštai po pietų.
Esamu momentu belieka apmąstyti bei konstatuoti, kokia šio įvykio — netrukus įvyksiančio Cvirkos paminklo pašalinimo — prasmė.
Žygis prieš Cvirką — kova su tarybiniu palikimu
Kaip tekę rašyti ankstesniuose straipsniuose, su Cvirka siekiama susidoroti dėl to, kad jis — vienas pagrindinių Tarybų Lietuvos kūrėjų. O tai esamam režimui ideologiškai nepriimtina. Su tokiu, atseit, "sovietiniu šleifu", būtina kovoti.
Pirma — klasiniu aspektu: kadangi Cvirkos būta kairiųjų pažiūrų rašytojo, kritinio ir socialistinio realizmo literatūroje atstovo, kurio kūryba negailestingai kritikavo kapitalizmą, socialinę neteisybę, kėlė dirbančiųjų vienybės, jų kovos už kapitalizmui alternatyvią (socialistinę/komunistinę) santvarką, idėjas. Ir šios idėjos esamam režimui, o tiksliau, valdantiesiems visuomenės sluoksniams — neparankios bei iš principo nepriimtinos.
Ir antra — civilizaciniu aspektu: Cvirka palaikė tuometį Lietuvos grįžimą į rusiškąjį pasaulį, į rusiškąją civilizaciją (iš Vakarų), kurios tuomečiu įsikūnijimu buvo Tarybų Sąjunga, į kurios sudėtį įsijungė 1940 m. iš smetoninio režimo pelenų pakilusi Tarybų Lietuva.
Minėtieji aspektai — itin svarbūs šiandien. Kadangi nuo 90-ųjų gyvuojanti Lietuva — kaip ir smetoninė — paremta didžiule socialine nelygybe. Ir čia aktuali kairioji idėja. Ir kadangi toji pati Lietuva — ne tiktai rusofobinė, bet, patekusi į Vakarus, tėra tik periferinė, pusiau kolonijinė zona — pigios darbo jėgos Vakarų Europai šaltinis. Nei daugiau, nei mažiau.
Šiuo požiūriu, Cvirkos paminklo nuėmimas, kaip ir valdžios kova su tarybiniu palikimu apskritai, turi didžiulę tiek politinę, tiek pasaulėžiūrinę, konceptualinę reikšmę. Apie kurią pas mus beveik niekas nekalba. Ir tai — didelė bėda.
Lietuvoje diskusijos nėra
Lietuva vadina save demokratine valstybe. Tačiau diskusijos opiais šalies gyvenimo klausimais — labai maža. Nebent (ir tai labai ribotai) grynai pragmatiniame, buitiniame lygyje. Tuo tarpu istoriniame, konceptualiniame lygmenyje — viskas pagal "iš viršaus" nuleidžiamą antitarybinį, rusofobinį (ir, kita vertus, prokapitalistinį, amerikanofilinį) šabloną.
O štai kaimyninėje Rusijoje, kurioje, atseit, "baisiojo Putino diktatūra", su visais jos pliusais bei minusais — tokios diskusijos yra kasdieniškas dalykas. Štai pavyzdžiui Maskvos gyventojai visiškai rimtai svarsto, ar nevertėtų grąžinti į vietą dar "perestroikos" laikais pašalinto paminklo revoliucionieriui Feliksui Dzeržinskiui. Ir šioje diskusijoje išgirsite tiek principingus šio veikėjo šalininkus, tiek priešininkus. Kaip ir priklauso nuomonių pliuralizmą deklaruojančioje visuomenėje. Atitinkamai galima kalba ir apie alternatyvius visuomenės vystymosi vektorius.
Galbūt, siekiant objektyvesnio mūsų praeities įvertinimo, reikėtų pasimokyti iš Rytų kaimynų pavyzdžio? Klausimas, žinoma, retorinis: ne esamam režimui (ir ne jo rėmėjams) į jį atsakyti.
Norvegija — Knuto Hamsuno pavyzdys
Žinoma, visa tai, kas dabar vyksta, remiasi komunizmo prilyginimo nacizmui dogma. Dogma, kuria, begėdiškai iškraipant istoriją, vadovaujasi tiek Lietuva, tiek ES. Tai žinome visi. Čia šiuos dogmos neaptarsime ir nekritikuosime — tai esame padarę ne viename ankstesniame straipsnyje.
Tiesiog trumpam manykime, kad ji teisinga. Grynai diskusijos dėlei. Ir net tada, Lietuvos "istorijos politika" Cvirkos atžvilgiu bus sunkiai pateisinama: štai Norvegijoje, vienoje iš "vakarų demokratijos" pavyzdinių šalių, buvo toks rašytojas, Knutas Hamsunas. Daugelis būsime skaitę "Badą" bei kitus jo kūrinius. Jis, kaip žinia, buvo idėjinis Hitlerio, žodžiu — vokiškųjų fašistų — šalininkas. Ir to nė kiek neslėpė.
Bet... Kažkodėl Norvegijoje laisvai leidžiami nauji jo raštų tomai ir, be to, netgi stovi jo statulos. Ir tai visiškai netrukdo, pripažįstant jo, kaip rašytojo, kaip kultūrininko, nuopelnus (tiek nacionalinei, tiek pasaulinei) kultūrai, kartu kritiškai vertinti jo buvusią politinę laikyseną. Galų gale, kad ir Tarybų Sąjungoje — šalyje, nugalėjusioje fašizmą, šio rašytojo tomai ėjo masiniais tiražais.
Tuo tarpu "demokratinėje" Lietuvoje kažkodėl bijoma Petro Cvirkos. Nes pastarojo būta... komunisto! Daugiau priežasčių nėra. Ir "Stalino saulės vežimas", ir visos kitos (tariamos) Rašytojo nuodėmės šiame kontekste nublanksta. Kad ir kaip vertintume Cvirkos politinę biografiją. Ir tai — apgailėtina.
Kadangi Cvirka, patinka kam ar ne — lietuvių literatūros klasikas. Ir tai pripažįsta kad ir idėjinis liberalas, antitarybiniu disidentu buvęs Tomas Venclova, vienas iš nedaugelio nusprendusių užstoti griaunamą paminklą. Tikriausiai "šiuolaikiškesniems" jo kolegoms tai yra nesuprantama.
Visgi norėtųsi tikėtis, kad anksčiau ar vėliau tai supras didesnioji mūsų, lietuvių, tautos dalis. Nes, neatsikovodami savo istorijos (t. y. visos istorijos — ir tarybinės, ir ikitarybinės — visos!), mes niekada ir niekaip neatsikovosime savo valstybės iš paskutinius dešimtmečius "demokratija ir laisve" žongliruojančių bei apie "puolantį rusą" vis šaukiančių uzurpatorių. Ir šioje kovoje, be abejo, savą vietą turės ir Cvirka, ir minimų veikėjų trinamas jo atminimas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.