Kultūros ministras prieš Petrą Cvirką: kodėl Lietuvos elitas nekenčia Rašytojo?

Po tam tikros pertraukos, vėl skamba raginimai atsikratyti Vilniaus centrą puošiančiu paminklu literatūros klasikui, Petrui Cvirkai. Tiktai dabar šio klausimo imasi jau nebe vietinio masto politikieriai, o liberalų rankose atsidūrusi Kultūros ministerija

Kultūros ministerijai vadovaujantis Liberalų sąjūdžio atstovas, Simonas Kairys, reikalauja, kad minėtasis, iškilaus lietuvių skulptoriaus Juozo Mikėno sukurtas ir 1959 m. pastatytas paminklas būtų išbrauktas iš Kultūros vertybių registro, kuriame yra nuo 1992 m. ir iš kurio jo neišbraukus, paminklo pašalinimas teisiniu požiūriu būtų pakankamai keblus...

Kaip žinia, anksčiau iš registro braukti paminklą nesiryžta, o, be to, sulaukta ir nemenko visuomenės – tiek kultūrininkų, tiek paprastų miesto gyventojų – pasipiktinimo. Nors, žinoma, daugumos (pagal landsbergiečius – "runkelių") nuomonė, jei tiktai ji nėra "tinkama", mažai ką tereiškia: tai aiškiai parodė dar 2015 metais Remigijaus Šimašiaus sprendimas savavališkai pašalinti Žaliojo tilto skulptūras ("Taikos sargyboje", "Mokslo jaunimas", "Žemės ūkis", "Pramonė ir statyba"), kai net rūmų užsakymu atliktų nuomonių apklausų rezultatus, pagal kuriuos vilniečiai statulų atsisakyti tikrai nenorėjo, buvo tiesiog nusispjauta.

Cinizmo šiuo požiūriu neslepia ir Kultūros ministro iniciatyva susižavėjęs Vilniaus vicemeras, TS-LKD priklausantis Valdas Bukinskas, Petro Cvirkos paminklą vadinantis "lankomiausiu balandžių tualetu Vilniuje"... Galbūt, ne tualetu, o ir estetine, ir apskritai kultūrine vertybe šisai korifėjus laiko Neries krantinės "vamzdį"?.. Aišku, klausimai dėl šitokių veikėjų estetinio skonio ar kultūrinės nuovokos yra veikiau retoriniai. Reikalo esmė šiuo atveju – politinė.

O būtent: dar 2020 m. gale į valdžią atėjusi „vaivorykštinė“ TS-LKD, Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos koalicija tarp savųjų prioritetų (greta vienalyčių partnerysčių, lengvųjų narkotikų legalizavimo ir t. t.) įtraukė ir dekomunizaciją / desovietizaciją, t. y. – tolimesnę kovą su mūsų istorija – tiek 1941-1945 m. Didžiojo Tėvynės karo, tiek bet kokių kitų tarybinių Lietuvos simbolių pagerbimu bei įamžinimu. Ir matyti, kad šiuo atveju vyksta, kaip sakoma – "pagal pilną programą".

Šiame kontekste, vertėtų paklausti: o kodėl būtent tokia yra toji programa? Arba konkrečiau: kodėl gi lietuviškieji liberalai ir nacionalistai, apskritai – potarybinės Lietuvos elitas – nekenčia Petro Cvirkos? Ir ne tiktai jo, bet apskritai visų tikrai iškilių tarybinių mūsų tautos, mūsų šalies veikėjų. Atsakymas į šį klausimą tiek Cvirkos, tiek kitų atvejais, bendrai paėmus, yra visuomet dvejopas: ir klasinis, ir civilizacinis.

Kaip suprasti?

Klasinis – kadangi Petras Cvirka buvo kairiųjų pažiūrų rašytojas, savąją kūryba kritikavęs socialinę neteisybę, dirbančiųjų išnaudojimą, kartu su kitais lietuvių klasikais (antai, A. Venclova, V. Montvila, K. Boruta, J. Baltušiu, Salomėja Nėrimi) tapęs ir socialistinio visuomenės gyvenimo pertvarkymo, ir apskritai kovingojo humanizmo šaukliu. O dabartinė Lietuva gi dar 90-aisiais viso to išsižadėjo, pasukdama kriminalinio kapitalizmo keliu – ir šalyje, kurioje šeimininkauja oligarchai, kairioji, marksistinė / komunistinė idėja elitui yra, mažų mažiausiai – neparanki... Tai – pirmasis momentas.

Antrasis – civilizacinis: juk Cvirka buvo tarp Tarybų Lietuvos, Lietuvos, pasukusios socialistiniu keliu ir, be to, sugrįžusios iš Vakarų į rusiškąją civilizaciją, kurią tuo metu įkūnijo TSRS, ir su kuria lietuvių tautą, kad ir kaip kai kam tai nepatiktų, sieja ilgaamžė istorija, tradicijos, ir dvasiniai, ir kraujo ryšiai – pirmeivių kūrėjų... Betgi dabartinė Lietuva nuo pat 90-ųjų savo tapatumą grindžia rusofobija ir antitarybiškumu, kad tuo būdu galėtų pateisinti savąjį posūkį į Vakarus, į JAV-NATO-ES imperiją – nežiūrint to, kad šitokia laikysena, vienaip ar kitaip, bet, visiškai prieštaraudama istorinei tikrovei, neišvengiamai veda link lietuviškosios nacionalinės kultūros erozijos bei iškrypimo.

Ir šie du aspektai – lyg Siamo dvyniai, eina ranka rankoje... Ir būtent juose slypi giliausieji, suvokiami ar nesuvokiami, bet objektyvūs "desovietizatorių" motyvai.

Galbūt, šitai supranta ir Rašytojo anūkas, valdžioje sėdinčių bekultūrių antikomunistinių vandalų insinuacijomis pelnytai pasipiktinęs Aidas Pivoriūnas, pastarųjų veikimą taikliai įvardijęs „kryptingu lietuvių kultūros niekinimu“. O landsbergiečiams, aišku – šito nesuprasti.

Kitas reikalas – ar tai supras platieji mūsų visuomenės sluoksniai? Šis klausimas svarbus, nes tiktai teigiamas atsakymas į jį galėtų laiduoti tiek Cvirkos, tiek kito neįkainojamo mūsų kultūrinio paveldo, iš tiesų, mūsų nacionalinės garbės (ar bent jau jos likučių...) išsaugojimą. Štai apie ką šiandien turėtų susimąstyti ne tiktai kiekvienas kairysis, bet ir kiekvienas tikras Lietuvos patriotas.

Nes tauta be istorijos – tai tauta be ateities!

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos politika.